Mūsų prosenelių grybavimo ypatumai: norėdami nuskinti grybą, turėjo susimokėti, ir iš kur kilo posakis apie nuogas dzūkų mergas

Ką tarpukariu lietuvis grybaudavo? Kiek pažinojo grybų? Kuriuos laikė valgomais, o kuriuos šungrybiais? Rovė ar pjovė grybą? Keistas faktas, kuris papiktintų šiuolaiknį grybautoją, bet norėdamas tarpukariu iš miško parsinešti baravyką ar voverušką, turėjo susimokėti 1 litą...

Lietuva nuo seno garsėjo kokybiškais baravykais, kurie visad gausiausiai užderėdavo tame magiškame trikampyje: Varėna – Merkinė – Alytus. Dzūkijoje grybai būdavo beveik svarbiausias pragyvenimo šaltinis. Čia piršlys visad pabrėždavo ne tai, kiek žemės turi jaunikis, bet kaip toli nuo jo miškas ir kad jame daug grybų. „Ir juo arčiau miškas juo daugiau gauna pasogos ir kraičio“ rašo „Tautos ūkis“. Būtent todėl ir atsirado tas plačiai žinomas posakis: „Kad ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos“ – suprask, būtų likusios ir be vyro, ir be ūkio, ir senmergės. Galima būtų pajuokauti, jog jei ne grybai ir ne tas trikampis, Lietuvos valstybė net nebūtų suskūrusi. Tiesą pasakius, iš miško gėrybių visuose Lietuvos kampeliuose išgyvendavo ne viena šeima. Antai, jurbarkiečiai prisirinkę uogų, tuoj per sieną pėdindavo į Vokietiją, kur jas brangiai parduodavo. „Neturtingesnieji kaimų ir miestų gyventojai iš uogų vasarą beveik pragyvena“ apie Lietuvą rašė „Mūsų girios“. Kita baravykų meka buvo Labanoro girios. Dar gerai jie derėdavo Seinų, Utenos, Kretingos miškuose. Į tuos rajonus prieš Pirmąjį pasaulinį karą suplūsdavo rusų pirkliai. Iš minėtų vietų grybai plaukdavo į Lenkijos bei Rusijos gilumas. Seinuose rudenį, vykstant vyskupo vizitacijai, kasmet įvykdavo milžiniški grybų jomarkai, kurie tęsdavosi ištisą savaitę. Grybus suveždavo iš plačios miškų apylinkės. Vienais metais ten Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Jonas Vailokaitis grybų nupirko už maždaug 42 000 rublių ir pasiuntė juos į Varšuvą, mat lenkiški baravykai buvo laikomi labai prastais.