Nepatikėjo, kol nepamatė savo akimis: su šimtamečiu jogu susipažinusią lietuvę pribloškė vyro istorija

Man paauglei trisdešimtmečiai atrodė seni, o penkiasdešimtmečiai visiškos kriošenos. Amerikietis Ezekielis J. Emanuelis, būdamas penkiasdešimt penkerių, pareiškė, kad norėtų numirti sulaukęs septyniasdešimt penkerių. Jis nemato prasmės gyventi ilgiau, nes įsitikinęs, kad daugumai žmonių prasmingiausias ir kūrybingiausias laikas baigiasi ties 75 metų riba. Tuo tarpu šimtametis turkas jogas Kazimas Gurbuzas tvirtina, kad produktyviausias gyvenimo tarpsnis prasideda nuo septyniasdešimties.

Aš antrinu Kazimo Gurbuzo požiūriui. Gyvenimo trukmė nenumaldomai ilgėja visame pasaulyje. Tikiu, kad mūsų anūkams šimto metų sukaktis bus ne išimtis, o norma. Ir jei mirs koks devyniasdešimtmetis, jie sakys – „kaip gaila, kad išėjo per anksti.“

Kaip aš ieškojau Kazimo

Apie Kazimą Gurbuzą sužinojau atsitiktinai. Ieškojau įkvepiančių istorijų apie ilgaamžius internete ir akis užkliuvo už straipsnių apie vyrą, kuris buvo paralyžiuotas, gydytojų nurašytas, tačiau sugebėjo jogos pratimais atsistatyti.

Visi straipsniai apie Kazimą buvo pateikti neoficialiuose šaltiniuose, o virtuali erdvė garsėja melagienomis, todėl informaciją priėmiau su didele doze skepsio. Tačiau vidinis balsas provokavo – „o gal tiesa?“ Šiandienos mistika rytoj gali tapti mokslo patvirtinta realybe.

Feisbuke susiradau Yogi Kazim Gurbuz puslapį ir parašiau žinutę. Didelių vilčių sulaukti atsakymo nepuoselėjau, paskutinis postas buvo įkeltas 2021 metais. Jau spėjau pagalvoti, kad greičiausiai žmogus yra miręs, bet atsiliepė Kazimo dukra Hikmet Gurbuz ir patikino, kad jos tėvas gyvas, sveikas ir niekas neišgalvota, – jis iš tiesų ypatingų gebėjimų bei originalaus mąstymo žmogus. „Tėvas mato nematomą, suvokia tai, ko paprasti mirtingieji neįžvelgia,“ – tvirtino dukra ir pridūrė, kad norėdama geriau suprasti tėvą studijavo astronomiją bei kosmologiją Stambulo Universitete, o vėliau mokėsi pas garsiausius pasaulio jogos mokytojus.