Praėjusio amžiaus 6 deš. pradžioje prasidėjusi nepilotuojamų oro balionų, skriejusių į sovietų okupuotą Lietuvą iš Vakarų, epopėja užsitęsė ištisus šešerius metus. Keistus krovinius gabenę dangaus kūnai tučtuojau patraukdavo ne tik vietinių gyventojų, bet ir sovietinio saugumo – KGB – dėmesį. Būtent KGB aktyviausiai domėjosi šiais slėpiningais oro kurjeriais – tiek, kad kartais dėl jų į orą buvo pakeliami naikintuvai, o pievas ir laukus šukuodavo šimtai sovietinių kareivių.
Kas ir kodėl skraidino šiuos oro balionus? Kokį krovinį jie nešdavo? Ar pasiekdavo galutinį gavėją? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus – tekste.
Pirmoji kregždė
1951 m. rugsėjo 26 d. LSSR Vilniaus srities MGB valdybos viršininkas pulkininkas Zacharovas sulaukė keisto spec. pranešimo iš Dusetų rajono. Vietiniai emgėbistai pranešė rugsėjo 20 d. iš vieno kaimo gyventojų sulaukę žinios: laukuose nusileido keistas skraidantis... skėtis. Atvykę į radinio vietą emgėbistai, iš kolūkiečių sulaukė pasakojimo apie anksčiau neregėtą skraidantį objektą, kuris buvo maždaug 80 centimetrų skersmens ir – visgi – buvo panašus į nedidelį oro balioną, nei į skėtį. Skraiduolio apačioje kolūkiečiai liudijo matę trosu prikabintas kažkokias baterijas, o gal kažkokį į portfelį panašų daiktą. Pamatę tokį vaizdą, Dusetų krašto gyventojai, suprantama, išsigando ir nenorėjo artintis. Jų baimė suprantama: neseniai praūžęs karas, miškuose palikęs gausybes nenukenksmintų sprogmenų ir periodiškai pasitaikantys netyčiniai gyventojų – ypač smalsių vaikų – susisprogdinimai – kontekstas, paaiškinantis nenorą pulti ardyti keisto skrajojančio atklydėlio.
