Tai, kuo anksčiau gydėsi lietuviai, šiandien daugelį supykintų: patikimiausias vaistas buvo žmogaus taukai ir raganų aliejus

1903 m. olandas sukūrė pirmąjį elektrokardiografą, galėjusį fiksuoti širdies impulsus, tačiau Lietuva tuo metu vis dar tebeskendėjo viduramžių miglose. Ateina sodietis 1905 m. į Vilkijos vaistinę ir prašo žmogaus taukų. Vaistininkas sako, jog tokių niekur nėra ir jų negausiąs jokiame pasaulio pakraštyje. Kaimietis lieka nepatenkintas, sakydamas: „Tai kas čia per vaistinė? Seredžiuj žmogaus taukų kiek nori ir kokių nori!“.

Sodietis jau susisuktų ir eitų – būtų pasiryžęs įveikti keliasdešimt kilometrų, kad tik gautų tų žmogaus taukų, bet vaistininkas tuoj prisimena, jog jų turi, jog turi ir visų kitų reikiamų ingridientų vaistui pagaminti. Paprašo sodiečio palaukti ir nubėga sumaišyti tepalo. Iki Pirmojo Pasaulinio karo beveik visose mažų Lietuvos miestelių vaistinėse buvę galima įsigyti lapės, vilko, meškos ir, žinoma, žmogaus taukų. Dar gydydavęsi Šv. Kotrynos, Šv. Petro, Šv. Jono, bei raganų stebuklingais aliejais. Tačiau visą šitą gėrį, sunešdami vaistininkams tūkstančius rublių pelno, pirkdavę tik kaimiečiai. Ponai į visus tuos „taukus“ nė skersi nežiūrėdavę, o miestiečiai jau buvo prakutę, šiek tiek apsišvietę ir, kaip rašo „Vilniaus žinios“, tikrų vaistų parsiveždavo tiesiog iš „fabrikų“ – atrodo, jog vaistinėmis irgi ne visad pasitikėdavo. Ar tikrai vaistinėse būdavo galima įsigyti žmogaus taukų? Tikrų?...