Jaunesnioji madmuazelė Hugo
Dažnai pasakojama tik apie Adelės Hugo jausmus Albertui Pinsonui, ir ilgas šios moters gyvenimas tampa tik manifestu prieš priklausomybę nuo meilės. Tačiau neįmanoma išskirti jos gyvenimo iš istorijos konteksto ir iš įvykių Hugo šeimoje – be jų istorija atrodytų pernelyg panaši į melodramą, be to, būtų netikroviška. Greičiausiai, neįmanoma sužinoti visos tiesos apie įvykius A. Hugo gyvenime – daug kas buvo slepiama nuo pašalinių akių, o daug ko nežinojo ir patys artimieji.
Adelė gimė 1830 m. rugpjūčio 24 d. Paryžiuje, sunkiu Prancūzijai laikotarpiu: mažiau nei prieš mėnesį šalį apėmus eilinei revoliucijai, sostinėje kilus sukilimui prieš tuo metu vyravusį Burbonų valdymo režimą. O rašytojo Victoro Hugo jokiu būdu negalėtum pavadinti politikai ir visuomenės nuomonei abejingu žmogumi.
Adelė arba Dede, kaip ji buvo vadinama šeimoje, augo didelėje šeimoje – ji buvo penktas vaikas (vyresnysis brolis Leopoldas mirė kūdikystėje), jaunesnė iš dviejų dukterų; tarp jos tėvo draugų ir pažįstamų buvo daug rašytojų, poetų, muzikantų, visuomenės veikėjų – o ji pati, kai paaugo, užsitarnavo gražuolės ir gabios pianistės reputaciją.
Adelė Hugo-jaunesnioji (jos motina, kurios mergautinė pavardė buvo Foucher, taip pat buvo vardu Adèle) išties buvo gamtos apdovanota retu grožiu. Be abejonės, Dede turėjo gerbėjų, kurių ne vienas siūlė jai ranką ir širdį. Ji pati, kaip dažna jos amžiaus mergina, įsimylėdavo tai vieną, tai kitą, įsiklausydama į tėvų patarimus apie santuoką – ir neigiamai atsakydama potencialiems kandidatams į vyrus.
Kai Adelei buvo trylika metų, tragiškai žuvo jos sesuo Leopoldina – nuskendo beplaukiodama jachta Senos upėje. Kartu su Leopoldina arba Didin, žuvo ir jos jaunas vyras Charlesas Vacquerie, mėginęs išgelbėti žmoną. Sutuoktiniai buvo palaidoti viename karste. Victorui Hugo šį mirtis tapo baisiu smūgiu, ką jau kalbėti apie paauglę mergaitę, kuri vėliau tvirtins, kad išsaugojo ryšį su mirusia seserimi – per spiritizmo seansus.
Tremtis ir klajonės
Aktyviai politiniame Prancūzijos gyvenime dalyvavęs V. Hugo po 1848 m. revoliucijos buvo išrinktas į Steigiamąjį susirinkimą, kur pasisakė prieš radikalus ir reikalavo panaikinti mirties bausmę, gynė spaudos ir žodžio laisvę, propagavo respublikonų vertybes. Įvykus 1851 m. perversmui ir vietoj Antrosios Respublikos įsigalėjus Antrajai imperijai, V. Hugo buvo priverstas išvykti iš Prancūzijos – iš pradžių į Belgiją, po to – į Normandijos Džersio ir Gernsio salas. Šeima vyko su juo, išskyrus Adelės brolius, kurie kalėjo Prancūzijoje dėl politinių kaltinimų.
Su leitenantu Albertu Pinsonu Adelė Hugo susipažino 1854 m., kai jau gyveno Džersio saloje. Šis gerbėjas buvo gerokai vyresnis už merginą, išsiskyrė iš kitų pasitikėjimu savimi ir mokėjimu galantiškai elgtis su damomis, be to, garsėjo kaip įdomus pašnekovas. A. Pinsonas buvo susižavėjęs mergina – greičiausiai, iš pradžių ji ją domino labiau, nei jis ją. Jis dažnai viešėjo Hugo namuose, dalyvaudavo spiritizmo seansuose. Tarp jo ir Adelės įsiplieskė jausmai, A. Pinsonas norėjo ją vesti, o ir pati Adelė buvo pasiruošusi už jo tekėti. Tačiau bėgo laikas, ir vyro jausmai madmuazelei Hugo ėmė vėsti. 1861 m. jis išvyko tarnauti į Kanadą, Halifaksą, nepranešęs apie tai Adelei. Tėvai, būdami tikri, kad netrukus A. Pinsonas grįš ir įvyks vestuvės, nieko neįtardami išleido Adelę į kelionę po Europą, tačiau mergina iškeliavo paskui savo plevėsą gerbėją anapus vandenyno.
Atvykusi į Halifaksą ji pasivadino „miss Lully“ ir leidosi ieškoti Alberto. Yra duomenų, kad vyriškis ne itin priešinosi merginos norui būti šalia jo – bent jau noriai priėmė jos duodamus pinigus. Deja, jo jausmai Adelei visiškai atšalo, o ją jau buvo apėmusi tikra manija – ji siekė žūtbūt susigrąžinti A. Pinsoną į savo gyvenimą ir priversti jį ją vesti. Šiam tikslui ji net buvo pasamdžiusi hipnotizuotoją.
Laiškuose artimiesiems ji rašė apie įvykusias vestuves, ir V. Hugo net užsakė skelbimą apie šį džiugų įvykį Gernsio salos, kur tuo metu gyveno, laikraštyje.
Bet apie jokias vestuves A. Pinsonas nė negalvojo – atvirkščiai, stengėsi jį persekiojusios jaunos moters atsikratyti. Dar būdamas Kanadoje jis bandė vesti turtingo vietinio valdininko dukrą, bet dėl prastos Alberto reputacijos ir nuolatinių Adelės pastangų atkreipti į save jo dėmesį sužadėtuvės buvo atšauktos. 1866 m. A. Pinsonas buvo pervestas į Barbadosą, o Adelė, be abejo, išvyko paskui jį.
Sugrįžimas į Prancūziją
Barbadose ją dažnai matydavo klaidžiojančią gatvėmis, kažką rašančią, murmančią sau po nosimi. Adelė, kuri kažkada buvo nuostabaus grožio mergina ir traukė aplinkinių dėmesį savo romėnišku profiliu, blizgančiomis akimis, skvarbiu žvilgsniu ir tamsiais banguotais plaukais, dabar nebekreipė dėmesio į savo išvaizdą – dažniausia buvo netvarkingai apsirengusi, nesusišukavusi, o visas jos gyvenimo tikslas susiaurėjo iki būtinybės būti šalia Alberto Pinsono.
Pats jis vieną gražią dieną išvyko į Londoną ir ten vedė, o Adelė liko Barbadose. Į Europą, Prancūziją jai padėjo sugrįžti draugė. Iš visos šeimos tuo metu likęs gyvas buvo tik V. Hugo, kuris tuo metu jau buvo grįžęs į žemyninę Prancūziją. Iš pradžių jis Adelę patikėjo prižiūrėti šeimos gydytojui, vėliau – šalia Paryžiaus esančios psichiatrinės ligoninės personalui.
Adelė Hugo nugyveno 84 metus ir mirė praėjus 13 metų po tėvo mirties. Ji paveldėjo visą jo turtą, bet pasinaudoti šiuo turtu negalėjo, o ir nenorėjo. Gydytojai jai diagnozavo bipolinį asmenybės sutrikimą ir šizofreniją, ji kentė nuo haliucinacijų.
Išliko Adelės Hugo dienoraščiai – juose ji išsamiai aprašo savo šeimos gyvenimą tremtyje Normandijos salose.