Paklaidžiojus įvairiaspalvių žiedų įrėmintais takeliais, labirinto centre laukia atokvėpis prie romantiško stalelio, vainikuoto rudeniu kvepiančiomis kriaušėmis, ir pokalbis su Janina, kuri apie savo numylėtuosius jurginus galėtų pasakoti be sustojimo.
Labirintas grožėtis
„Aš ir pati netikiu, kad mes su sūnumi Giedriumi tai padarėme“, – šypsosi Janina, žvelgdama į saulėje marguojantį žiedų lauką. Sklypas labirintui pradėtas ruošti pernai. Pirmiausia gerai išdirbta žemė, nes toje vietoje daug metų žaliavo pieva. Pavasarį pasidaryta labirinto schema, tiksliai pagal ją susodinti jurginai, tarpueiliuose (labirinto takeliuose) užsėta žolė ir dar viskas aptverta tvora.
„Aišku, iki tobulybės mums dar toli. Nežinojome dirvožemio savybių ir netolygumo, todėl pati sau turiu pastabų, ką kitais metais galėčiau padaryti dar geriau“, – savikritiškai vertina Janina.
Labirinte jurginai sodinti specialiai ne pagal spalvas, kad klaidintų lankytojus. Nors šiaip jis palyginti paprastas. Juk svarbu ne klaidžiojimas, o šio labirinto esmė – grožėtis jurginais.
Kuo panašūs lietuvio ir amerikiečio skoniai?
„Gėles mėgau visą gyvenimą. Dirbdama Vilniaus apskrities viršininko administracijoje, inicijavau gražios ir tvarkingos aplinkos konkursus. Rinkdavome gražiausias sodybas, gamybinius ir administracinius pastatus, švietimo ir ugdymo įstaigas. Vienoje sodyboje Buivydiškėse pamačiau jurginais nuo poilsio zonos atskirtą daržiuką. Ten aš pati sau netikėtai ir atradau jurginus“, – kelerių metų istoriją prisimena Janina.
Tąkart Buivydiškėse ji paprašė gumbų. Paskui prasidėjo vis gražesnių jurginų paieškos, iš Lietuvos netrukus persikėlusios į Latviją, paskui Lenkiją, Čekiją, Vokietiją, Austriją, JAV. Dabar Janinos kolekcijoje yra jurginų iš visų žemynų ir visų šalių, kurios turi tam tikrų pasiekimų jurginų selekcijoje! Paprastai kasmet apie 150 jurginų veislių iš Janinos kolekcijos iškeliauja ir tiek pat atsiranda naujų: kolekcija ketvirtadaliu atsinaujina.
„Mano skonis dabar jau šiek tiek iškreiptas, ne toks, koks paprastai būna lietuvio ir amerikiečio (jų skoniai, beje, labai panašūs) – jiems patinka jurginai dideliais tarsi lėkštė (22 cm skersmens) žiedais“, – sako Janina.
Jai patinka visos naujos formos, tokios, kokias net sunku priskirti vienai ar kitai grupei. Tarptautinėje klasifikacijoje tokie į save nepanašūs jurginai žymimi kaip grupė NX. Ypač gražūs žvaigždiški jurginai – jų žiedlapiai tarsi sušukuoti atgal.
„Mama vis juokiasi iš anemoninių ir apykaklinių formų – esą, kas čia per jurginas, jei turi tik aštuonis lapelius ir yra tuščiaviduris. Beje, šie mažieji jurginai labai tinka gėlynuose“, – pastebi Janina.
Žavūs lelijažiedės formos žiedai, kaip ir viena iš Janinos mylimiausių grupių – tuščiaviduriai minjonai. Itin subtiliai atrodo minjonas ‘Kiura‘ juodais lapais. Beje, tamsialapių veislių nėra daug – vos kelios dešimtys (turint mintyse, kad jurginų veislės skaičiuojamos dešimtimis tūkstančių). ‘Fata Morgana‘ – viena pačių gražiausių tamsialapių veislių.
Nori gražių žiedų – genėk
Kad žiedai nepakeistų savo dydžio, jurginus dera apgenėti. Bet Janina prisipažįsta to tiesiog nespėjanti padaryti. Genėti paprasta: jurgino viršūnėje visada yra trys pumpurai, tad šoninius pumpurus reikia nugnybti, paliekant tik centrinį. Jei norima, kad žiedo kotas būtų ilgas, reikėtų išskinti pumpurus ir iš lapų pažasčių.
Daugelis stebisi, kad Janinos kolekcijoje auginamų jurginų labai stori, tvirti stiebai. Moteris tai paaiškina paprastai – ji jurginus sodina taip padalytus, kiek tik įmanoma. Kai jurginas pradeda dygti, turi išdygti ne daugiau kaip 1–3 stiebai. Jei išdygsta daugiau, jie tarpusavyje konkuruoja, negali šakotis, tįsta į viršų ir būna ploni. Tai dar kartą įrodo, kad jurginus reikia būtinai padalyti prieš sodinimą, negalima kišti į žemę viso rudenį iškasto kero.
„Ką tik praėjote pro vienintelį kvepiantį jurginą! – stabdo Janina. – Mat jurginai turi vienintelį trūkumą – nekvepia. Vos 4–5 veislių žiedai skleidžia aromatą, o ‘River dance‘ yra vienas labiausiai kvepiančių.“
Žavi nepaliaujamas žydėjimas
Šį pavasarį septynios dešimtys žemaūgių jurginų veislių susodintos į atskirą lysvę. Kolekcininkė nori parodyti žmonėms, kad jurginus gali auginti ir miestiečiai. Vos 30–50 cm aukščio jurginus galima auginti vazonuose, jais puošti terasas, balkonus. Svarbu, kad vienam augalui tektų 3–5 l dirvožemio. Aukštaūgius irgi galima auginti vazonuose, tačiau, žinoma, jų talpa jau turi būti didesnė. Aukščių pasirinkimas toks pat platus, kaip ir spalvų bei formų.
Jurginai – ilgiausiai ir be pertraukų žydinčios gėlės: pradeda nuo liepos pradžios ir žydi tol, kol pakanda šalnos. Toks ištęstas žydėjimas įmanomas todėl, kad jurginai visą laiką šakojasi ir krauna naujus pumpurus. Beje, nužydėjusius žiedus reikia nuskinti.
Pirmiausia dėl estetikos, bet yra dar viena labai svarbi priežastis: krisdami žiedlapiai prilimpa prie lapų ir juos pūdo. Liga gali pažeisti net stiebą ir supūdyti visą augalą. Be to, palikus nužydėjusius žiedus, jie brandina sėklas, o tai mažina jurgino produktyvumą. Janina tiesiog nugnybia žiedus ranka, nes karpant sekatoriumi galima pernešti virusus.
Pamerkti nuskinti žiedai irgi laikosi visai netrumpai. Žinoma, planuojant žiedus skinti puokštėms, reikėtų rinktis atitinkamas veisles. Natūraliai vazoje jurgino žiedas laikosi nuo 5 iki 7–9 dienų. Didžiažiedį jurginą reikėtų merkti visai trumpučiu kotu ir į plokščią indą. Labiausiai skynimui tinkamos mažos, smulkiais žiedais veislės: kaktusiniai, pomponiniai, rutuliniai, žvaigždiniai. Gerai parengtuose kataloguose prie veislės rašoma raidė S – tai reiškia, kad tinkama skinti.
Pastaraisiais metais pasaulis tarsi iš naujo atrado jurginus. Jų pilna visur – pradedant Versalio rūmų pagrindinėmis terasomis ir baigiant garsiaisiais Londono Kew Gardens sodais. Net Rumunijos kalnuose, iš kurių Janina ką tik grįžusi, ji rado jurginų!
Sudėtingas saugojimas – mitas?
Kad ir koks ilgas būtų žydėjimas (beje, Janina primygtinai siūlo jurginus pridengti plėvele per ankstyvąsias rugsėjo šalnas, nes po jų dažniausiai atšyla ir išsaugoti žiedai džiugina dar gerą mėnesį), įpusėjęs ruduo neišvengiamai jį nutraukia. Tada ateina vienas didžiausių darbų – jurginų kasimas.
Išlaikyti gumbų kokybę iki pavasario – svarbus ir nelengvas darbas, juolab kad šiuolaikinės jurginų veislės, kaip ir visa šiandienė produkcija, yra daugiau ar mažiau vienkartinės. Veislės sukuriamos, kad būtų gražios, niekas nežiūri, kad jos būtų genetiškai išgrynintos, kad gerai laikytųsi. Svarbiausi rodikliai – įspūdingi žiedai, naujos formos.
Jurginai šiais laikais jau kasami vėliau, negu seniau. Todėl natūraliai nudžiovinti stiebus neretai būna sudėtinga. Spalio antrąją pusę dažnai saulėtų dienų lauk nelaukęs – jų tiesiog jau nebūna. Tačiau vis tiek būtina rasti patalpą, kur galima būtų išdžiovinti stiebą, nes visi puviniai paprastai ir prasideda būtent nuo šlapio stiebo. „Pagrindinė augintojų užduotis – išdžiovinti stiebą ir išlaikyti sultingas šaknis“, – akcentuoja Janina.
Jurginai nukasami maždaug spalio 25 d., apdžiovinami, lapkričio pradžioje parvežami į Vilnių ir laikomi daugiabučio namo rūsyje. Į sostinę gumbus tenka gabenti todėl, kad sodybos rūsys yra drėgnas ir šaltokas, temperatūra jame svyruoja apie 0 laipsnių.
„Kartais ten įmetu kokį mažai vertingą kerą, kai pasąmonėje trokštu, kad jis nusibaigtų“, – prisipažįsta moteris. Ji žino, kad miestiečiai įsigudrina laikyti gumbus garažuose. Temperatūros kontrolė paprasta: pastatyti kibirą vandens. Jei vanduo neužšąla, jurginams viskas gerai. 5–10 proc. nuostoliai yra norma bet kuriam augintojui.
„Žinoma, jurginus išlaikyti šiek tiek sunkiau negu bulves, tačiau jų išlaikymo sunkumas yra mitas“, – įsitikinusi Janina.
Jau daug metų Janina tiksliai žino, ką veiks ilgais lapkričio ir gruodžio vakarais: grįžusi po darbo ji su mama iki pat Kalėdų tvarko gumbus. „Sūnus Giedrius kas vakarą mums užneša į penktą aukštą 6 dėžes su gumbais. Po vakarienės mudvi su mama juos dorojame. Virtuvė būna apgailėtinos būklės ir praktiškai neišvaloma“, – prisipažįsta Janina.
Dalijant kerą, stiebo žalioji dalis nupjaunama iki šaknies kaklelio, kur žiedu eina augimo pumpurai. Dalijama taip, kad kiekviena kero dalis turėtų bent po vieną pumpurą. Tai gana sudėtinga, reikia turėti jau „atmuštą“ akį. Tada kiekvienas gumbelis parafinuojamas.
„Bet čia tik aš taip darau. Normalūs žmonės taip neturėtų daryti, nes jurginus tikrai įmanoma išlaikyti ir paprastai“, – prisipažįsta Janina. Ji primena pagrindinę taisyklę – nukasus gumbus būtina gerai nudžiovinti stiebą, o paskui dalyti kerą galima ir rudenį, ir pavasarį.
Taisyklingo parafinavimo paslaptys
Apie parafinavimą reikia pakalbėti atskirai, nes tai sudėtingas procesas. Parafino lydalas laikomas karšto vandens vonelėje. Nuplauti, nuvalyti (be smulkių šaknelių), nenusiplaunančiu žymekliu pažymėti gumbai merkiami į skystą parafiną. Lydalo temperatūra turi būti 55–60 oC, nes karštesnis tirpalas gali nudeginti gumbų pumpurus. Iš pradžių kyštelėjamas vienas gumbo galas, paskui jis apverčiamas ir iš karto merkiamas antruoju galu. Jei rankoms per karšta, tai rodo, kad ir gumbas sudegs.
Janinai visiems gumbams reikia maždaug 35 kg parafino. Labai tinka jį maišyti su vašku, tada sluoksnis būna lankstesnis, netrupantis. Negalima parafinuoti per šaltame parafine, nes užsideda stora, balta ir trapi luobelė. Tinkama lydalo spalva turi būti ne visiškai skaidri, vos vos balzgana. Ant gumbo parafino sluoksnis irgi būna šiek tiek matinis. Jei per jį blogai matyti užrašytas skaičius, tai rodo, kad buvo merkta į per šaltą lydalą.
Parafinuoti gumbai vyniojami į laikraštinį popierių, nes pastarasis turi labai gerų savybių: sugeria perteklinę drėgmę, neleidžia gumbams sudžiūti. Per parafiną lengvai lenda tiek šaknys, tiek pumpurai, todėl pavasarį jo nukrapštyti nereikia – gumbus užtenka tik paguldyti į duobutę, užžerti žeme ir laukti gražių žiedų.
Sausio mėnesį Janina jau būna suskaičiavusi, kiek ko turi – apskaita vedama labai griežtai. Tada apie du mėnesius moteris skiria laiškams rašyti. Kolekcijos lankytojai palieka savo „svajonių sąrašus“ (prie kiekvieno augančio jurgino būna įsmeigta etiketė su veislės pavadinimu), o Janina pagal juos teikia pasiūlymus. Jei pageidaujamos veislės neturi, siūlo adekvačią.
Pavasarį prasideda intensyvi prekyba gumbais – daugiausia jų išsiunčiama paštu. Beje, ir pati Janina tada pradeda gauti siuntinius su naujomis užsisakytomis veislėmis.
„Tai nepigus hobis. Tarkime, 2012 metų veisles galima įpirkti už 7 eurus, nors yra kainuojančių ir 20 dolerių. Dar reikia pridėti fitosanitarinio sertifikato ir atsisiuntimo išlaidas. Visada gaunu mažutį gumbelį – pasaulis tiesiog nežino didelių gumbų“, – pasakoja Janina.
Kada sodinti ir kuo tręšti
Jurginai į žemę sodinami pačioje balandžio pabaigoje. Galima orientuotis pagal bulves – jurginai sodinami tuo pat metu, kaip ir jos. Dirvos temperatūra turėtų būti ne mažesnė kaip 10 laipsnių šilumos. Jurginai natūraliai dygsta 3–4 savaites. Reikia skaičiuoti, kad jie sudygtų tada, kai jau negresia vėlyvosios šalnos. Janina dėl visa ko paprastai jurginus sodina gegužės pradžioje.
Gumbais pasodinti jurginai net ir apšalę dar gali išleisti stiebus iš atsarginių pumpurų. Tačiau to neverta tikėtis iš ūgeliais padaugintų jurginų – jie tokių pumpurų tiesiog neturi. Kaip gaunami tie ūgeliai?
Anksti pavasarį, negiliai pasodinus jurgino gumbą, jis pradeda augti. Kai stiebeliai užauga apie 10–12 cm, jie nupjaunami ir pasodinami į žemę – panašiai, kaip dauginamos pelargonijos. Toks būdas naudojamas norint greitai padauginti patikusią veislę arba prireikus išsaugoti silpną augalą, kurio gumbas tikriausiai neišsilaikytų.
Svarbu ir tai, kad, dauginant ūgeliais, atnaujinama (atjauninama) veislė. Kadangi jurginas yra tarpveislinis ir tarprūšinis hibridas, jo „kraujas“ toks maišytas, kad ilgai auginant ir neatnaujinant veislės išlenda iki tol nematyti genai ir gali pakisti žiedų spalva. Ypač dažnai tai stebima dvispalviuose jurginuose. To išvengiama dauginant ūgeliais.
Tręšiami jurginai saikingai. Į duobes galima dėti tik perpuvusį mėšlą, o dar geriau – kompostą. Mineralinių kompleksinių trąšų, kur azoto nebūtų labai daug (tinka NPK 20–20–20 arba 16–16–16), reikėtų šaukšto į duobutę. Tai ir viskas. Jei jurginai pertręšiami azoto trąšomis, jie būna labai vešlūs, dideli, bet labai prastai išsilaiko per žiemą. Gausesnis tręšimas mėšlu nekenkia tik senųjų veislių jurginams.
Janina labai mėgsta ne tik jurginus, bet ir visas daugiametes gėles, kurios ilgai žydi. „Dauginu ir jas. Turiu bendramintę Rasą Laurinavičienę (o mes džiaugiamės, kad ji rašo „Rasoms“ – red. past.), kuri yra tikra augalų gurmanė, atvežanti augalų madas į Lietuvą“, – bičiulyste pasidžiaugia moteris. Trijų hektarų sodyboje Janina jau du dešimtmečius kuria retų ir įdomių augalų oazę, bet apie tai – kada nors vėliau. Dabar mums dar reikia rasti kelią atgal iš jurginų labirinto...