Šiais metais, kai po šiltos žiemos stojo ankstyvas pavasaris ir jau balandžio pirmojo dešimtadienio pabaigoje, tik brinkstant obelų ir kitų vaismedžių pumpurams pasirodė pirmieji amarai, tuo pat metu savo gyvavimą pradėjo ir obeliniai žiedgraužiai. Bet šis pavasaris buvo palankus ir bitėms, iš anksto apsiskraidžiusioms, rasti ilgai žydėjusių vyšnių ir trešnių, vadinasi, šių uogų derlius laukiamas gana gausus.
Su Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto dekanu dr. Viktoru PRANCKIEČIU kalbėjome apie tai, kiek obeliniai žiedgraužiai, ypač jų lervos, kenksmingi, ir kaip sumažinti jų daromą žalą, o LAMMC SDI medelyno agronomas Česlovas PAULAUSKAS papasakojo, ko griebtis, kai prisirpus trešnėms ir vyšnioms jomis dalytis tenka su būriais varnėnų.
„Žiedgraužių kenkimas obelims yra gana sąlyginis: jeigu vaismedžiai žydi gausiai, jie padaro net ne bėdos, o naudos – išretina obuolių užuomazgas, ką reikėtų daryti sodo šeimininkui, norinčiam reguliuoti vaismedžių derėjimą ir pagerinti vaisių kokybę. Žiedyne derėtų palikti 1–2 sveikiausias, geriausiai išsivysčiusias užuomazgas, tad jeigu, apžiūrėję žiedynus, konstatuojame, jog žiedgraužiai tiek būsimų obuolių tepaliko, išgyventi tikrai nereikia.
Obelinių žiedgraužių suaugę vabalai iš žiemojimo vietų išlenda orui sušilus iki 9 oC. Jeigu šiluma siekia 15°C, vabalai skraido, jeigu vėsiau – medžių kamienais ropoja ieškoti išbrinkusių žiedpumpurių, į kuriuos patelės pradeda dėti kiaušinius.
Viena „žiedgraužė“ jų padėti gali iki 200. Žiedgraužių lervų pažeisti pumpurai neišsiskleidžia, paruduoja, lieka maždaug lazdyno riešuto dydžio. O kai juose matyti dar ir maža skylutė, vadinasi, išsirito ir išskrido naujos kartos suaugėliai.
Jeigu matome, kad obelys žydi menkai ir kiekvienas obuoliukas labai laukiamas, tada, žinodami žiedgraužių gyvenimo ciklą, maždaug balandžio 18–23 dienomis, pumpurams tik pradėjus skleistis, imkimės priemonių. Vienas būdų: kamieną aprišti gofruoto kartono juosta, prieš tai prie medžio glaudžiamą jo pusę ištepus kokiu nors tepalu, prie kurio ropojantys kenkėjai paprasčiausiai priliptų.
Kitas būdas – anksti ryte, kai būna gana vėsu ir vabalai dar nejudrūs, skuduru apvyniota lazda padaužyti šakas, o žemaūgius medelius paprasčiausiai gerai papurtyti. Tada žiedgraužiai nubyra. Tik svarbu nepamiršti po medžiu pakloti plėvelę, kad vabalus būtų galima surinkti ir sunaikinti.
Jeigu obelaitės nedidelės ir jų nedaug, pakenktus žiedpumpurius, kai juose dar nematyti skylutės, t.y. kenkėjas vis dar viduje, galima tiesiog nuskinti ir taip pat sunaikinti.
Kovai pasirinkus chemines priemones, rekomenduoju kontaktinius insekticidus. Jais purškiama, kai obelų pumpurai pradeda skleistis ir matomos pirmųjų žalių lapų viršūnėlės. Sisteminiai insekticidai nuo žiedgraužių nėra efektyvūs.
Visa tai, apie ką kalbėjome, jau turėjo būti padaryta, o šiandien sodininkams svarbu stebėti amarų plitimą. Nuo jų profilaktiškai purkšti nėra prasmės, bet tik atsiradus svarbu tuoj pat imtis priemonių. Nupurškus tinkamais chemikalais poveikis išlieka apie porą savaičių. O pastebėjus pirmuosius susuktus lapus, juos galima paprasčiausiai nuskinti.
Tai ypač pasakytina apie žemaūgių trešnių medelius. Amarai pirmiausia pasirodo ūglių viršūnėse ir jas nukarpę nei šių, nei kitų metų derliaus nesumažinsime, bet paskatinsime medžio šakojimąsi“, – lakoniškai ir aiškiai viską išdėstė Viktoras Pranckietis.
Tiems sodininkas mėgėjams, kurie savo ūkelyje laiko keletą vištų, Viktoras Pranckietis pataria leisti joms vaikščioti laisvai, be abejo, apsaugant tas teritorijas, kur vištų buvimas nepageidaujamas. Tikriausiai dažnam teko pavasarį stebėti, kaip vištos po obelimis kažin ką lesa ore? Būtent žiedgraužius, besileidžiančius į žemę, jos ir gaudo, kaip ir ropojančius medžių kamienais. Taigi ir vištos palesusios, ir kenkėjų mažiau.
Česlovas PAULAUSKAS: Apsaugoti trešnes ir vyšnias – užduotis ne iš paprastųjų.
„Ar trešnių ir vyšnių derlius didelis, ar mažas, kasmet juo dalytis tenka su paukščiais. Taip jau sutampa, kad varnėnai jauniklius išveda ir būriuotis pradeda būtent tuo metu, kada šios uogos sirpsta. Kad jas „špokai“ ypač mėgsta, paliudyti gali kiekvienas augintojas. O, kad varnėnai jų tik paskanautų! Bet juk atlėkęs būrys akimirksniu visas nurenka švariai.
Apsaugoti trešnes ir vyšnias nuo jų – užduotis ne iš paprastųjų. Jeigu žmogus augina tik keletą medžių ir daugiausia laiko leidžia namuose, varnėnų būrius gali baidyti sprogdindamas nedideles petardas, bet tai daryti reikia šiems vos atskridus. Bet jeigu žmonės dirba ar išvyksta atostogauti, o gal tik savaitgaliais atvyksta į savo sodą, gali kelti pačias įvairiausias baidykles. Svarbiausia, kad jos judėtų, dar geriau skleistų ir kokį garsą.
Jeigu renkamės „klasikinę“ kaliausę, t.y. lėlę, ją būtinai reikia iškelti virš medžio, kitaip jos, pasislėpusios tarp šakų, paukščiai nematys. Aprengti ją reikia ryškiai ir kad tam tikros dalys vėjui pučiant judėtų, pvz., ilgi marškinių skvernai.
Pravartu medžiuose kabinti pačių įvairiausių medžiagų: plono plastiko, spalvotos folijos, ryškaus audinio juostas, kad jas pleventų vėjas. Tinka ir varpeliai ar įvairios tarškynės, skleidžiančios atbaidančius garsus.
Išradingesni sodininkai varnėnus baido natūraliais jų skleidžiamais garsais, t.y. įrašo į garso aparatūrą varnėnų čirškėjimą juos pabaidžius. Būtent šie paukščių pavojaus signalai paleidžiami pakartotinai, kai jie vėl atskrenda.
Nuo senų laikų naudojamas, tačiau ne visiems priimtinas, varnėnų baidymo būdas – virš medžio iškelti negyvą varną. Šiuos paukščius medžioti galima visus metus, bet būtina žinoti, kad kaimynams tokia „baidyklė“ gali pasirodyti labai nehumaniška priemonė.
Specializuotose medžioklės prekių parduotuvėse galima rasti plėšriųjų paukščių muliažų, tad pasirinkusiems tokią baidyklę nebūtina ieškoti tikros varnos gaišenos.
Tačiau visos išvardytos priemonės veikia trumpai, vos porą dienų. Varnėnai – labai gudrūs paukščiai ir greitai supranta, kad baidyklės ar garsus skleidžiantys objektai jiems visai nepavojingi.
Todėl pats veiksmingiausias būdas, jeigu tik įmanoma tai padaryti, medelius apgaubti tankiu tinklu. Kalbu būtent apie žemaūges trešnes ir vyšnias, nes senųjų veislių medžiai būna tokie dideli, kad neapsimoka tinklo pirkti.
Trešnės ir taip užauga aukštos, todėl vertėtų jas žeminti nupjaunant viršūnes. Tai padaryti galima sulaukus prisirpusių uogų, net bus lengviau jas nusirinkti.
Tinklą reikėtų rinktis mažomis akutėmis, bet taip pat būtina žinoti ir nepamiršti, kad paukščiai visgi gali į jį įsipainioti ir žūti. Todėl denkime medžius kuo trumpesnį laiką, tik tada, kai uogos tikrai sunokusios ir varnėnai jau kėsinasi į jas, o jeigu pamatysime įsipainiojusi paukštį – gelbėkime jį, juk sodams žydint ir uogoms nokstant paukščiai gaudė įvairiausius kenkėjus.
Tinklu medelius reikia dengti apgaubiant visą lają, nes varnėnams po tinklu palįsti ir palesus vėl išlįsti – vienas juokas. Pačioms uogoms sirpti dengimas tinklu jokios reikšmės neturi, saulės spinduliai ir šiluma pro jį praeina be kliūčių.
Šis būdas puikus dar ir dėl to, kad apsaugo nuo labai stiprių kritulių ir netgi nuo krušos.
O juokaujant galima patarti ir tokį dalyką: auginkime trešnes, sirpinančias geltonas ar kuo šviesesnes uogas, jeigu kur nors arti auga raudonos, t.y. ryškesnės trešnės – varnėnai visada pasirinks pastarąsias. Jiems kuo uoga raudonesnė, tuo gardesnė“, – patarimų nestokojo Česlovas Paulauskas.