– Paskaitose, mokymuose kalbate, kad sugebėjimas atpažinti savo jausmus, juos reikšti, jais remtis – būtina visaverčio laimingo gyvenimo sąlyga. Gal pradžiai pakalbėkime, kas apskritai yra jausmai.
– Rusų kalboje žodžiu „jausmai“ vadinama apskritai viskas, kas vyksta viduje. Man artimesnė „vidinės būsenos“ sąvoka – ji išsamesnė, visaapimanti. Vidinė būsena apima ir kūno pojūčius, ir proto išgyvenimus, aukštesnio lygio patirtį, emocijas ir t. t. Galima sakyti, kad jausmai – vidinė žmogaus būsena tam, kad... Bet kam – kad atpažintum ligą gerokai anksčiau, nei ji gali pasireikšti, kad atpažintum savo antrąją pusę, kad rastum savo vietą sociume, kad išsirinktum Mokytoją ir pan. Tai vidinis kompasas, kuris visada rodo teisingą kryptį.
– Šiuo požiūriu visi jausmai turi būti vienodai geri ir vertingi. Kodėl gi jie buvo suskirstyti į negatyvius ir pozityvius?
– Man imponuoja gyvojo ir negyvojo vandens koncepcija rusų pasakose. Aišku, kam reikalingas gyvasis vanduo – kad prikeltų žuvusius didvyrius. Bet gyvasis vanduo bevertis, jei nėra negyvojo vandens – juk jį naudoja, kai herojų sukapoja į gabalus ir išmėto, kad sujungtų visas dalis, užgydytų visas žaizdas, paskui galima ir grąžinti į gyvenimą.
Jausmus irgi galima suskirstyti į gyvuosius ir negyvuosius, tai nedaro nei pirmųjų, nei antrųjų blogais ar gerais. Taip, šiuolaikinėje psichologijoje ir ezoterikoje yra daug krypčių, kurios siūlo žvelgti į pasaulį per rožinius akinius, kartoti pozityvias afirmacijas, neigti negatyvius išgyvenimus, visur ieškoti pozityvo ir t. t. Vienas iš pirmųjų garsiai apie tai prabilo Dale’as Carnegie’is – reikia šypsotis ir sakyti žmogui tai, ką jis nori išgirsti. Kažkokia pozityvi manipuliacija. Bet D. Carnegie‘is – kokia liūdna ironija – baigė gyvenimą sunkiai sirgdamas ir vienišas (dėl ligos). Neištvėręs nuolatinių kančių jis nusišovė.
Man priimtina koncepcija, teigianti, kad patys jausmai neturi nei neigiamo, nei teigiamo atspalvio, tokį suskirstymą sukūrė žmogaus protas. Ir vieni, ir kiti vienodai svarbūs tam, kad gyventume visavertį gyvenimą – kaip negyvasis ir gyvasis vanduo, be kurių neįmanomas pasveikimas ir atgimimas.
Ne aš sugalvojau jausmus, ne tu ir ne kažkoks anksčiau gyvenęs žmogus, jie visi atsirado evoliucijos eigoje, buvo sukurti Kūrėjo – kažkokiu tikslu. Absoliučiai visi jausmai turi prasmę, kažkuo mums padeda.
– Pasiaiškinkime, pasitelkę konkrečius pavyzdžius, kokias užduotis mums padeda spręsti negatyvūs jausmai. Pradėsime nuo nuoskaudos?
– Gerai, juk būtent nuoskauda įprastai ir būna pirmas negatyvus jausmas, kurį patiria vaikas. Nuoskauda jaučiama, kai turiu lūkesčių, kad kitas elgsis taip, kaip aš noriu, bet jis taip nesielgia. Vaikui pirmas toks žmogus – mama. Mama daro ne taip, kaip aš noriu, aš jaučiu nuoskaudą.
Nuoskauda atsiranda tam, kad vaikas atsiskirtų nuo mamos, atskirtų savo „aš“ nuo jos įvaizdžio. Pirmą kartą pajutau mamai nuoskaudą, antrą, trečią, ir, jei esu išmintingas žmogus, darau išvadą: „Mama ne visada darys taip, kaip aš noriu.“ Iš to paskui išsivysto tolimesnis suvokimas: „Jei mama nepadarys to, ko aš noriu, kas kitas tai padarys? Tik aš pats.“ Nuoskauda – pirmas skambutis, raginimas suaugti, išeiti iš vaikų darželio. Nuoskauda atsiranda tada, kai kažko tikiuosi iš kito žmogaus, o to žmogaus elgesys neatitinka mano lūkesčių. Ji stumia mane, kad padaryčiau tai pats, prisiimčiau atsakomybę.
Negi nuoskauda gerai ar blogai? Ši būsena išsivystė evoliucijos metu, ji būtina, kad tam tikru suaugimo etapu žmogus atsiskirtų nuo motinos įvaizdžio. Nuoskauda – skalpelis, kuris nupjauna bambagyslę pirminio ryšio „aš – tai mama“, „aš taip galvoju, vadinasi, ir mama taip galvoja“, „aš šito noriu, vadinasi, mama taip padarys“. Nuoskauda rodo, kad mama – visiškai kita gyva būtybė su savo mintimis ir norais.
– Vadinasi, nuoskauda suteikia galimybę suprasti, kad norėdamas kažkokio konkretaus rezultato, nelauk iš kitų – padaryk tai pats?
– Būtent taip. Iš principo pakanka net nuoskaudos, kad prisiimtum atsakomybę už savo gyvenimą.
– Antras pagal populiarumą negatyvus jausmas – susierzinimas. Kokia jo paskirtis?
– Susierzinimas – energija, kuri išsiskiria komunikuojant dviem bet kokiems žmonėms. Aš esu energetinis vienetas, tu irgi, susilietus mūsų potencialams susikuria nauja energetinė būsena, kūrybinė energija. Šią būseną, šį energijos užtaisą galima pasitelkti augimui, tobulėjimui, kokiam nors bendram projektui (tai gali būti ėjimas į kiną a r į žygį, bendras verslas, šeimos kūrimas – bet kas, viskas priklauso nuo mūsų santykių tipo ir jų potencialo). Jeigu šios bendros kūrybinės energijos niekur neinvestuojame, pradedame vienas kitą erzinti – ir tai jau susierzinimas ta negatyvia prasme, kokia įprastai jį naudojame. Tokiu atveju reikia daryti išvadas – kažką pakeisti mūsų santykiuose, rasti būdą panaudoti šią energiją arba liautis bendravus. Jei susierzinimas yra, o mes nieko nedarome, prasideda problemos.
– Vadinasi, galima pritaikyti fizikos dėsnius – susitiko du kūnai, „pasitrynė“, vienas kitą suerzino, išsiskyrė energija.
– Taip, du žmonės visada vienas kitą kažkuo erzins – požiūriu, kvapu, žodžiais, elgesiu. Bet tai susierzinimas gerąja prasme, taip mes skatiname vienas kitą kokiam nors veiksmui.
Vaikystėje turėjau tam tikrą susierzinimo formą – pūslelinę...
– Maniau, pasakysite – jaunesnįjį brolį...
– Tikrai. Susierzinimo forma – jaunesnysis brolis (juokiasi). Nuolat erzinausi, kad jis gauna daugiau dėmesio nei aš. O mane, savaime suprantama, per mažai myli, nesupranta. Nieko su tuo susierzinimu nedariau, absoliučiai nieko – nedariau atsispaudimų, nebėgiojau, neapsiliedavau šaltu vandeniu, nedariau rytais mankštos, net pamokų nesimokiau ir neskaičiau kokių nors knygų. Todėl energija, kuri išsiskirdavo, nusėsdavo manyje – pūslelinės forma.
– Vadinasi, noriu dar kartą pabrėžti, – susierzinimas, nenukreiptas į jokią veiklą, jokį veiksmą, turi kažką tau padaryti?
– Taip, būtinai. Egzistuoja tokia susierzinimo forma – įvairios moteriškų lytinių organų problemos. Jos kyla moteriai, kuri viduje 100 procentų jaučia ir supranta, kad tai ne jos partneris, bet toliau su juo susitikinėja – ar dėl pinigų, ar dėl to, kad neturi kur gyventi, ar iš baimės, kad laikrodis tiksi ir ji kažkur nespėja. Ši energija išsiskiria tik vienu tikslu – priimti sprendimą, prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą ir pradėti kažką su tuo daryti.
Bet įprastai mes save įtikinėjame, kad nereikia nieko daryti, energija kaupiasi viduje ir pasireiškia susierzinimą atspindinčių reakcijų pavidalu. Prie tokių priskirtinas konjunktyvitas, gastritas, bet kokių organų opos, tulžies pūslės uždegimas, pankreatitas, iki pat diabeto. Tai kraštutinė susierzinimo forma, kai atkakliai nenorime savo gyvenime kažko keisti.
– Nuoskauda, susierzinimas – gana silpni jausmai. O iš kur atsiranda neapykanta, agresija?
– Stiprios negatyvios būsenos atsiranda, kai vaikas tampa vis vyresnis, bet užsispyrėliškai nenori prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą. Iš pradžių buvo nedidelė nuoskauda, viena, antra, dešimta – žmogus nekreipė į jas dėmesio, nedarė išvadų, neišmoko prisiimti atsakomybės už save ir už savo gyvenimą, laikui bėgant jam išsivysto nuolatinis susierzinimas, peraugantis į pyktį.
Pyktis – jau tam tikra tęstinė būsena, ne šiaip reakcija į kitą žmogų. Neįmanoma šiaip ant ko nors supykti – viduje žmogus turi būti perpildytas pykčio. Tada jis net į sofą atsitrenks ir iš jo lūpų pasipils prakeiksmai. Bet pyktis negali kilti subrendusiam žmogui, kuris visada prisiimdavo atsakomybę už savo gyvenimą ir visiškai už viską prisiimdavo atsakomybę, pyktis gali kilti tik tam, kuris ilgai ilgai, daug visko perkeldavo kitiems žmonėms ir, žinoma, negaudavo to, ko norėjo ir to, ko tikėjausi gauti. Pyktis ir bet koks kitas (negatyvus) jausmas turi paskatinti mus suaugti.
– Ką reiškia „suaugti“?
– Reiškia prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, kuriuos darome sąmoningai, už savo mintis, kurias galvojame apie bet ką – pradedant tėvais, baigiant Dievu, už visus žodžius, kuriuos ištariame. Rytuose yra tokia patarlė: „Žmogaus likimas rašomas liežuvio galiuku.“ Trigubai esame atsakingi už tai, ką kalbame.
Jeigu žmogus nenori prisiimti už visa tai atsakomybės, jo gyvenime atsiranda labai nemalonių įvykių – liga, išdavystė, vienatvė, pinigų netekimas, artimųjų mirtis – kurių sukelia stiprius negatyvius jausmus – pyktį, neapykantą, nusivylimą, neviltį ir t. t. Tokios stiprios būsenos, išgyvenimai veikia kaip negyvasis vanduo pasakose – padaro mus vientisus, padeda mums suvokti savo „aš“, savo atsakomybę ir taip prikelia naujam gyvenimui, kuriame galėsime išgyventi stiprius pozityvius jausmus.
Visi negatyvūs jausmai nėra blogi! Jie sugalvoti tam, kad pradėtų veikti sistema, kuri pastūmėja mus suaugti, sąmoningai rinktis. Už vaikus visada kas nors priima sprendimą, o suaugęs, brandus žmogus savarankiškai priima sprendimus.
– Galima sakyti, svarbiausia stengtis maksimalų kiekį sprendimų savo gyvenime priimti savarankiškai, atsakingai?
– Net ne maksimalų kiekį, o visus 100 procentų. Visose srityse, visuose klausimuose reikia siekti absoliutaus aiškumo, prisiimti atsakomybę, o galiausiai pasirinkti ir aiškiai sau pasakyti – už pasirinkimą atsakau tik aš. Ne tėvai, ne mano draugas, ne horoskopas, ne prezidentas, tik aš. Kuo daugiau atsakomybės prisiimame, tuo labiau priaugame iki tokių lygių, kuriuose nereikia kentėti, nereikia kęsti, nereikia kažko netekti, kuriuose nereikia kažko daryti specialiai, kad namuose būtų gerovė ir gausa.