– Kas per jausmas – baimė? Iš kur ji atsiranda?
– Aš vadinu baime būseną, kuri atsiranda dėl to, kad atskiriu save, pavienį „aš“ nuo „savęs“ didesnio, nuo mūsų bendro „Aš“. Štai ši atsiskyrimo būsena ir vadinasi baime. Paskui ji ima projektuotis į įvairias mūsų gyvenimo sritis – pradedant nuo labiausiai paplitusios fizinio kūno mirties, baigiant visomis fobijų rūšimis: neturto baime, baime, kad mane paliks, baime, kad aš niekam nereikalingas, jaunystės praradimo baime. Žodį „baimė“ dar galima pakeisti žodžiais „nežinojimas“, „kvailumas“, tai nesuvokimas iki galo savo tikrosios prigimties.
– Vadinasi, baimės kyla iš to, kad pavyzdžiui, aš suvokiu save kaip kažką mažytį, (manau), kad prieš problemas ir atsakomybę galiu kliautis tik savo labai ribotomis galimybėmis ir ištekliais?
– Taip, baimė atsiranda, kai galvoju apie save kaip apie kažką smulkaus, nereikšmingo, neišbaigto, netolimo – galima tęsti šia linkme. Baimė – galvojimas apie save ne kaip apie beribės visumos dalį, o kaip apie mažytę atskirą visumą su ribotais ištekliais.
Baimė – nežinojimo tamsa. Apytamsiame kambaryje lengva palaikyti ant grindų numestą šaliką ar virvelę, ar šokdynę gyvate. Tačiau esant ryškiam apšvietimui mes matome, kad gyvatės nėra, mums tik pasirodė.
Šiuo atveju apšvietimas – žinios, apšviečiančios mūsų tikrąją dievišką prigimtį, žinios apie tai, kad esame susiję su visais reiškiniais, su visa Visata.
– Vadinasi, žinios gali išvaduoti iš visų baimių?
– Taip, yra vienas universalus būdas išsivaduoti iš visų baimių, depresijų, nepasitenkinimo savo kūnu ir t. t. Reikia užduoti sau klausimą: Kas aš iš tiesų esu? Kur mano ribos? Ar esu apribotas tik savo kūno kontūrais? Ar mano ribas žymi tik tai, ką turiu – pavyzdžiui, butas ar automobilis? Galbūt ši riba – brangus laikrodis ant riešo, kuris byloja apie mane, kaip apie socialiai sėkmingą asmenį? Kur šios ribos, kur baigiasi mano „aš“?
Atsakymo į šį klausimą paieškos tuo pačiu ir yra atsakymas – ribų nėra. „Aš“ – kažkas absoliučiai beribis, bet tai prasideda nuo primityvaus kūniško „aš“.
Kuo labiau mąstome apie save, kaip apie ribotą esybę, kūniškos sąrangos būtybę, tuo daugiau turime baimių. Dar galima tai pavadinti vaikiško lygio savęs pažinimu – kai bijai tamsos, bijai, jei mama paliks tave vieną kambaryje ilgiau nei penkioms minutėms.
Žinai, tokių baimių turi maži šuniukai. Vos šeimininkas išeina į kitą kambarį – jie veikiausiai kažkaip kitaip suvokia erdvę ir laiką – tokie šuniukai iš karto ima bijoti. Dideli, taurūs šunys šito neturi, jie ne taip stipriai jaudinasi, jei šeimininkas aštuonioms–devynioms valandoms išeina į darbą. O mažiems šuniukams reikalingas nuolatinis šeimininko buvimas.
Lygiai taip vyksta ir su žmonėmis. Kuo mažiau apie save žinome, su tuo mažesniais dalykais save siejame – su kūnu, tuo daugiau turime įvairių priklausomybių, baimių, panikos priepuolių.
Panikos priepuoliai, depresija, bet koks psichikos sutrikimas – šešėlis, baimės padarinys. O baimė – nežinojimas savo tikrosios prigimties, galvojimas apie save kaip apie kažką, atskirą nuo visos Visatos, nuo Dievo, kurio ieškome.
– Pakalbėkime apie pačias populiariausias baimes, apie kurias mums rašo, – baimę dėl vaikų, ligų baimę, vienatvės baimę ir neturto baimę.
– Žinai, kokia labiausiai paplitusi baimė? Kad eilė baigsis prieš mane. Visiems laimės užteko, visi per išpardavimą nusipirko tai, ko jiems reikėjo, o prieš mane dabar baigsis eilė. O „laimė“ – kiekvienam kiti dalykai: vienam – sveikata, kitam – asmeninis gyvenimas, trečiam – pinigai...
– Taip taip, baimė, kad man kažko neužteks, kad man neliks!
– Jau vien toks mąstymas – nusikaltimas. Štai paprastas pavyzdys – organizmas. Įsivaizduoji, kas būtų, jei inkstas imtų galvoti, kad jis vienut vienutėlis kabo tuščioje erdvėje tamsiame kambaryje ir kad jam kažko trūksta. Galvojimas apie tai sukelia norą gauti sau dėmesio: „Aš juk čia, aš – inkstas!“ Man reikalingos maistingos medžiagos! Neužmirškite manęs!“ Tada visa organizmo išteklių sistema susitelkia į tai, kad užtildytų įsismarkavusį inkstą.
Jeigu žmogus bijo, kad jam kažko neužteks, jei jis jaučiasi mažytis ir nereikšmingas, pradeda reikalauti daugiau dėmesio. Tuo metu visa Visata stengiasi duoti jam to dėmesio, bet įprastai ne tuo būdu, kurio jam reikėjo.
Tęsiant pavyzdį su inkstu – kai jis pradeda reikalauti per daug dėmesio, užuot vykdęs savo įprastą veiklą, galiausiai gauna nuskausminamųjų injekciją, o blogiausiu atveju – jį tiesiog išpjauna.
Taip ir žmogus – jei ima specialiai reikalauti sau dėmesio, o tai reiškia, kad jis pradeda imti, nieko mainais neduodamas, gali prisiprašyti dieviškosios „injekcijos“.
Kiekvienas iš mūsų yra savo unikalioje vietoje viename organizme, ir reikia tiesiog dirbti savo darbą – tai, ką moki daryti dabar, o tada visko bus duota. Taikant koncepciją „aš – nedalomo vienio dalis“, atsiranda absoliutus tikėjimas, kad viskas šiame pasaulyje savo vietose ir visur vyrauja pusiausvyra. Ir tada laimė, už kurią dar vakar reikėjo kovoti, šiandien pasiekiama be vargo.
– Lyg ir viskas aišku, tačiau išlieka klausimas – ką gi daryti su baime? Kaip ją įveikti? Juk kai ko nors bijai, labai sunku liautis bijoti, o baimės pavergia. Pavyzdžiui, bijai skurdo, pradedi apie tai galvoti – kur dar užsidirbti, kur gauti pinigų, o jei mane atleis...
– Dievas – labai mylinti mama. Jei žmogus bijo neturto, tai anksčiau ar vėliau Jis sukurs tokią situaciją, kad žmogus turės susidurti su neturtu. Kam? Tam, kad visų pirma, įsitikintų – tai ne taip baisu, kaip įsivaizdavau bijodamas. Kad pamatytų – ir skurstant yra gyvenimas, yra mylintys ir mylimi, yra už ką jausti dėkingumą. Galima atsispirti nuo skurdo būsenos ir eiti toliau, tik jau be pinigų stokos baimės.
Kiekvienas, turintis vienišumo baimę, susidurs su vienišumu. Bet ir kiekvienas vienišas žmogus turi nuo tūkstančio iki milijardo priežasčių padėkoti už sveikatą, už laimę turėti tai, ko neturi kiti žmonės...
Taip, mes visi praeiname šį savęs lyginimo su kitais etapą. Tik aš siūlau lyginti save ne su tais, kuriems labiau sekasi, o priešingai – su tais, kuriems mažiau sekasi ir kurie mažiau laimingi. Štai kažkas irgi vienišas, bet jis ir kojos neturi, ir tėvų neturi, ir apskritai visas ligotas. Palyginkite save su šiais žmonėmis, raskite savyje tai, už ką galima jaustis dėkingam dabar.
Taip, tai egoistiškas, primityvus etapas, bet nuo jo reikia pradėti. Bet kokiu atveju, anksčiau ar vėliau pasieksime nevertinantį mąstymo procesą, kai liausimės save lyginti su turtingais ar vargšais, su tais, kurie gyvenime jau viską turi, ar su tais, kurie viską prarado.
Nelyginkite savęs su tuo, kas nusipirko „Rolls-Royce“, lyginkite su tuo, kuris neturi pinigų net dviračiui. O aš galiu šiandien nusipirkti dviratį – aš laimingas žmogus! Bet tai tik pirmas žingsnis, nereikia užsibūti šiame vaikų darželyje.
Svarbiausia, kad mylinti mama, vardu Dievas, visada duoda mums tai, ko bijome. Taip ir turi būti, kad suprastume – visose šiose situacijose irgi yra gyvenimas. Nenori, kad taip būtų – rask tūkstančius priežasčių padėkoti už tai, kas yra dabar. Žiūrėk to, kas vadinama baime, jau ir nėra.
– O kam sugalvota baimė? Ar ji turi prasmę?
– Aš esu šalininkas teorijos, veikiau net praktikos, kad visi jausmai, įskaitant ir baimę, sugalvoti kažkokiu tikslu. Kaip automobilyje – nėra nereikalingų detalių, tiesiog yra tai, ko mes nesuprantame ar nežinome.
Tam tikru etapu baimė yra veiksnys, sulaikantis nuo mūsų pačių kvailumo. Iki tam tikros akimirkos mūsų kvailumas, savo prigimties neišmanymas yra mums naudingas – kaip vaikams.
Vaikai juk nežino, kad jie – nepriklausomos būtybės, kurios užaugs, galės pačios užsidirbti, savimi pasirūpinti – kelnes užsimauti, batus užsirišti. Nežinojimas leidžia jiems pabūti vaikais – jais rūpinasi ir juos myli. Baimė leidžia paragauti gyvenimo, nieko neduodant mainais. Man baisu – mylėkite mane. Man baisu – bėgiokite aplink mane. Man baisu – pabūkite su manim. Mes turime galimybę pasimėgauti šitomis baimėmis.
Vargas tam, kuris užsibus šitame vaikų darželyje. Toks žmogus visą gyvenimą bus nebrandus, įpras, kad juo turi rūpintis – tik „man–man–man“ ir tik „aš“. Tokiems žmonėms dieviškasis gydytojas sugalvojo injekciją, skiepą. Kai skiepija, į organizmą įveda silpnesnių virusų ar bakterijų, kad imunitetas išmoktų su jais kovoti. Taip ir čia – nuo vienatvės baimės bus skiepijama vienatvės skiepu, nuo neturto baimės bus neturto injekcija, ligų baimė pritrauks susirgimų... Kad išsivystytų imunitetas šioms situacijoms ir žmogus nebeturėtų baimės.
Galime rinktis – visą gyvenimą gauti šių skiepų ar būti sveiku žmogumi.
– Tada pratęskime temą, kaip įveikti baimes, kaip įgyti savęs, kaip didžiulės visagalės visatos dalies, suvokimą.
– Galima sakyti, kiekvienas iš mūsų turi žibintuvėlį – įžvelgimo, išminties žibintuvėlį, patirties ir žinių žibintuvėlį. Jis nušviečia tegu ir ne visą gyvenimą, ne tai, kas bus po mirties, o tam tikrą laiko atkarpą. Išmintingų žmonių žibintuvėlis šviečia daug metų į priekį, jie turi ir intuiciją, ir žinių. Mano žibintuvėlis šviečia tikriausiai 15 minučių. Bet man ir šito visiškai pakanka.
Per 15 minučių aš galiu nusišypsoti, atsigerti arbatos, apkabinti artimą žmogų, atsiprašyti. Dėl paprasčiausio atsitiktinumo ar dėl atsitiktinio dieviško sutapimo, vos tik šitos 15 minučių baigiasi, vėl turiu atsargoje 15 minučių. Taip, žiūrėk, ir diena praėjo, o paskui ir metai – sąmoningai, be baimių nugyvento gyvenimo. Ko man bijoti per šitas 15 minučių? Jei neturiu arbatos, tai ir nebijau jos netekti. Jei turiu arbatos, tai nebijau, kad jos neišgersiu – paprasčiau ją geriu. Visa tai telpa į 15 minučių.
Tokį dieviškos išminties žibintuvėlį turi visi. Taip, kažkam jo šviesos užtenka 10 minučių, kažkam – penkioms, kažkam – minutei, bet viskas, ką turime padaryti, – prisiimti atsakomybę už šias kelias minutes, apšviestas dieviško žibintuvėlio. Apšvietę savo gyvenime 15 minučių, pamatysime, kad tų pabaisų, kurios į mus žvelgė iš tamsaus kambario kampų, nebėra.