Ar galėtumėte atskirti žmogų, kenčiantį nuo psichinės ligos, nuo to, kuris paprasčiausiai yra ekscentriškas? Panagrinėkime mokslinę literatūrą ir pasiaiškinkime, kuo skiriasi keistumas nuo psichologinių sutrikimų.
1. Bloga atmintis ar aklumas veidams
Jeigu prastai įsimenate veidus, turite žinoti, kad tai nėra retenybė. Galų gale, mes sutinkame tiek daug žmonių per savo gyvenimą, kad kai kurių iš jų neprisiminti – visiškai normalu. Be to, gebėjimas atpažinti veidus priklauso ir nuo amžiaus – mūsų smegenims reikia šiek tiek laiko, kad sugebėtų įsiminti ir atpažinti pašnekovo veido bruožus. Geriausias tam laikas yra 30-34 metai.
Tačiau yra ir prosopagnozija, dar kitaip vadinama aklumu veidams. Tai yra psichikos sutrikimas, kai nesugebama atpažinti savo pažįstamų žmonių veidų ir smegenys tiesiog nepajėgia įsiminti jų visų. Šį sutrikimą turintys asmenys įsisavina kitokius atpažinimo metodus, pavyzdžiui, pagal šukuoseną, balsą, aksesuarus ir panašiai. Pakeitus kurį nors iš šių parametrų, nuo prosopagnozijos kenčiantis žmogus jūsų neatpažins.
Kaip atpažinti šią ligą? Jeigu žmones apibūdinate naudodami žodžius, kurie nesusiję su jų veido bruožais (pavyzdžiui, „moteris su akiniais“), jeigu bendraudami su žmonėmis vengiate vardų arba jeigu painiojate filmo herojus, labai tikėtina, kad jus kankina aklumas veidams.
2. Skundimasis ar hipochondrija?
Amžinai besiskundžiančio žmogaus gyvenimo tikslas – atkreipti dėmesį į savo asmenybę. Ne gana to, tai yra puikūs manipuliatoriai, kurie nuolat bando dalį savo problemų permesti ant pašnekovo pečių.
O štai hipochondriją turintis žmogus nuolat nerimauja, kad serga, ir ypač rūpinasi savo fizine būkle. Toks žmogus gali nežinoti sergantis sunkia liga, tačiau nepaliaus nuolat ieškoti jos simptomų.
Kaip atpažinti šią ligą? Jeigu jūsų draugas nuolat skundžiasi savo sveikata, pasiūlykite jam kreiptis į gydytojus – labai tikėtina, kad į specialistą jis nesikreips, o štai hipochondrikas sutiks atlikti tyrimus. Dar daugiau, svarbus hipochondrijos bruožas – ja sergantis žmogus pats linkęs paskirti gydymą savo „ligai“ ir kartais tai būna netgi labai rimti medikamentai.
3. Tvarkingumas ar obsesinis kompulsinis sutrikimas?
Tvarkingas žmogus žino, kad niekas negali sutvarkyti jo namų geriau už jį patį. Baldų blizginimas tokiems žmonėms tampa gyvenimo prasme. Jie ypač pedantiški ir labai supyksta ant šeimos narių, išmėčiusių savo daiktus po visus namus.
Jeigu žmogus turi obsesinį kompulsinį sutrikimą, kažko valymas ar pasikartojančių veiksmų atlikimas yra būdas atsikratyti įkyrių nevalingų minčių ir idėjų. Tos įkyrios mintys gali būti paprastos, pavyzdžiui, gaisro baimė, arba gerokai keistesnės. Pavyzdžiui, vieną obsesinį kompulsinį sutrikimą turintį pacientą nuolat kankino mintis, kad jis vieną dieną siuntiniu išsiųs savo dukrą.
Kaip atpažinti šią ligą? Obsesinio kompulsinio sutrikimo skiriamasis bruožas – tokios mintys aplinkiniams atrodo itin keistos, nors sergančiam asmeniui jos visiškai normalios. Pavyzdžiui, jeigu žmogus palaiko tvarką kruopų lentynoje, jis paprasčiausiai nenori, kad čia užsiveistų vabzdžiai. Tačiau jeigu tą lentyną valydamas jis griežtai sudėlioja indelius pagal jų spalvą, formą ar dydį, tai jau gali būti obsesinio kompulsinio sutrikimo požymis.
4. Taupumas ar silogomanija?
Godiems žmonėms sunku atsisveikinti su jiems priklausančiais daiktais, net jeigu jie neturi visiškai jokios vertės. Dėl to jų balkonas ar vidinis kiemas tampa šiukšlių, kurių „gali vieną dieną prireikti“, sąvartynu.
Silogomanija arba patologinis kaupimas yra psichikos sutrikimas, kai žmogus renka ir laiko nereikalingus daiktus. Tų daiktų tiek daug, kad jis nebegali gyventi normalaus gyvenimo – nebelieka priėjimo prie buitinių prietaisų arba neįmanoma uždaryti durų.
Kaip atpažinti šią ligą? Paprastai gobšūs žmonės rūpinasi daiktais, kuriuos sukaupia. Jie juos remontuoja, išdėlioja ant lentynų, o štai kaupimo maniją turintieji laiko savo daiktus krūvose. Silogomanijos sutrikimo kankinami asmenys linkę atsisakyti aplinkinių pagalbos, nes jie nori „apsaugoti“ savo turtą, net jeigu jis nepataisomai sulūžęs ar sugedęs.
5. Perdėtas rūpestis ar Miunhauzeno sindromas?
Bereikalingi medicininiai vaikų patikrinimai gali būti perdėto rūpesčio apraiška. Toks tėvų nerimas gali būti pavojingas vaikams, nes vyresniame amžiuje juos gali kankinti nepasitikėjimas savimi bei naudingų gyvenimo įgūdžių stoka.
Miunhauzeno sindromas labiau būdingas moterims. Šį sindromą turintys žmonės savo vaikams ar kitiems nuo jų priklausantiems asmenims dirbtinai sukelia tam tikrų ligų simptomus. Šiuo keistu elgesiu motinos gauna aplinkinių dėmesį ir užuojautą.
Kaip atpažinti šią ligą? Miunhauzeno sindromą atpažinti gana sunku, nes motinos nelinkusios prisipažinti, kad vaikų ligos simptomus sukūrė dirbtinai. Dažnai šia psichikos liga sergančiųjų atžalos su įvairiomis ligomis atsiduria ligoninėse, kurių priežastys nenustatomos, nes motinų pateikti simptomai ir tyrimų rezultatai nesutampa.
6. Išsiblaškymas ar topografinė dezorientacija?
Jeigu esate iš tų, kurie gali lengvai pasimesti gimtajame mieste, labai tikėtina, kad orientavimasis erdvėje nėra stipriausia jūsų pusė. Tai pažįstama daugeliui žmonių, tačiau nuo „topografinio bukagalviškumo“ dažniau kenčia moterys. Labai dažnai negebėjimas surasti savo kelią yra paveldėtas bruožas.
Topografinė dezorientacija yra neurologinė liga, kai žmogus negali tam tikromis sąlygomis judėti.
Kaip atpažinti šią ligą? Topografinę dezorientaciją turintys žmonės negali nustatyti savo maršruto krypties juos supančioje aplinkoje. Jie gali įsiminti tam tikrus objektus ar orientyrus, tačiau neturi jokio supratimo, kuria kryptimi judėti. Jeigu topografinės dezorientacijos forma itin sunki, žmogus gali pasiklysti net savo namuose. Labai dažnai šis sutrikimas yra tokių smegenų pažeidimų, kaip insultas ar kraujo išsiliejimas, padarinys.
7. Bodėjimasis ar parurezė?
Labai dažnai nenorą užeiti į viešąjį tualetą diktuoja pasišlykštėjimas. Baimė pasigauti E. coli yra didesnė už norą ištuštinti šlapimo pūslę.
Parurezė arba drovios šlapimo pūslės sindromas yra baimė šlapintis viešuosiuose tualetuose. Kai parureze sergantis žmogus viešajame tualete mato kitus asmenis, jis tai suvokia kaip pavojų, todėl išsiskyręs adrenalinas sukelia spazmus šlapimo takuose ir jam nepavyksta nusišlapinti. Dažniausiai drovios šlapimo pūslės sindromas kamuoja vyrus, kurie jaunystėje turėjo problemų bendraujant su priešinga lytimi.
Kaip atpažinti šią ligą? Parurezė skiriasi nuo drovumo ar bodėjimosi tuo, kad ji linkusi progresuoti. Iš pradžių pacientui sudėtinga nusišlapinti šalia būnant kitam žmogui. Vėliau sunkumas šlapintis kartojasi jau net namuose. Ši fobija yra gana plačiai paplitusi – su panašiais sunkumais susiduria net 220 milijonų žmonių visame pasaulyje.
7. Pastangos sveikai maitintis ar ortoreksija?
Griežtai sveikos mitybos principų besilaikantys žmonės kartais gali atrodyti kaip kokio nors slapto klubo nariai: jie puikiai žino, keik kalorijų turi įvairūs maisto produktai, be to, renkasi tik tokius valgius, kurie naudingi sveikatai. Minėtina ir tai, kad jiems būdingas neįtikėtinas sugebėjimas nepriaugti svorio.
Ortoreksija – tai valgymo sutrikimas, kuriam būdingas liguistas troškimas valgyti vien tai, kas sveika. Asmenys, kuriems pasireiškia ortoreksija, beveik visą laisvą laiką mąsto apie tai, kaip dar labiau patobulinti savo racioną, be to, ypač domisi kitų sveikata bei valgymo įstaigų meniu.
Kaip atpažinti šią ligą? Ortoreksijos sutrikimą turintys žmonės jokios reikšmės neteikia maisto skoniui – jiems, galima sakyti, neegzistuoja mėgstamų patiekalų. Tokie asmenys gali kuo puikiausiai maitintis neskaniais arba prėskais valgiais vien todėl, kad jie sveiki. Nuolat galvodami apie maistą jie ne vien permąsto sudedamąsias produktų dalis. Svarbus tampa ir maisto ruošimo procesas. Net virtuvės reikmenys (pvz., keptuvės ir pjaustymo lentelės) turi atitikti ekologijos standartus.
9. Prasta nuotaika ar depresija?
Daugelį žmonių kartkartėmis aplanko liūdesys. Prasta nuotaika – tai palyginti greitai praeinanti žmogaus reakcija į konkrečius gyvenimo įvykius.
Depresija – tai rimtas psichologinis sutrikimas, kurio pagrindiniai požymiai – prasta nuotaika ir nesugebėjimas džiaugtis gyvenimu.
Kaip atpažinti šią ligą? Depresiją kenčiantys žmonės praranda gebėjimą susikoncentruoti ir nustoja bendrauti su draugais bei artimaisiais. Depresijos apimti asmenys visą dėmesį sutelkia į negatyvius gyvenimo aspektus. Jiems būdinga žema savivertė. Depresiją dažnai lydi ir somatiniai sutrikimai, pvz., nemiga, skausmai širdies ar skrandžio srityje, svorio mažėjimas.
10. Baimė ar fobija?
Baimė – tai tam tikras išgyventi padedantis apsauginis mechanizmas. Kai išsigąstame, organizme įvyksta begalė cheminių reakcijų: į kraują išskiriama adrenalino, norepinefrino ir testosterono. Dėl šių medžiagų žmonės pradeda bėgti, šaukti arba kitaip reaguoti į baimės šaltinį.
Fobija yra nekontroliuojama patologinė baimė, kylanti vien pagalvojus apie konkrečią situaciją arba objektą. Kitaip nei įprasta baimė, fobija daro negatyvų poveikį psichikai: ji laikoma vienu iš veiksnių, galinčių privesti prie neurozės, nervinio tiko ir depresijos.
Kaip atpažinti šią ligą? Baimė pasireiškia tada, kai iškyla grėsmė žmogaus gyvybei arba sveikatai, o fobijos apima dėl nepaaiškinamų priežasčių. Argi galima kaip nors paaiškinti baimę gauti arba teikti dovanas (dorafobija) arba girdėti konkrečius žodžius (verbofobija)? Fobijų ištiktiems žmonėms be baimės gali pasireikšti ir kokių nors fizinių simptomų, pvz., pasunkėti kvėpavimas, pagausėti prakaitavimas, padažnėti širdies ritmas.
11. Opumas ar paranoja?
Abejoti ir nerimauti dėl įvairių smulkmenų linkusius žmones kartais pavadiname perdėtai opiais. Šis charakterio bruožas pasireiškia įvairaus laipsnio nerimu. Opiems žmonėms rūpi, kokį įspūdį jie daro aplinkiniams. Jiems paprastai atrodo, kad nėra pakankamai tobuli. Šiaip jau opumas neatsiejamas nuo pasitikėjimo savimi stokos, įtarumo ir galvojimo, kad būtinai nutiks kas nors blogo.
Paranoja – tai tam tikra psichozė, pasireiškianti įvairiomis manijomis ir iliuzijomis. Tos iliuzijos paprastai neatitinka realios tikrovės ir egzistuoja tik sutrikimą patiriančio asmens vaizduotėje. Dėl šios priežasties paranojos ištikti asmenys nepaliaudami ieško kokios nors užslėptos prasmės, kurios tiesiog nėra.
Kaip atpažinti šią ligą? Apimtas paranojinių minčių žmogus nustoja būti socialiai aktyvus, pvz., meta darbą ir pradeda klausytis net tuščiame kambaryje sklindančių garsų. Visos paranojinės nuostatos yra pagrįstos spėlionėmis ir emocijomis, o ne tikrais faktais.