Mokėtės dieną naktį, o per egzaminą iš jaudulio neparašėte nė pusės, ką žinojote. Darbe arėte kaip juodas jautis, o algą viršininkas vis tiek pakėlė ne jums. Kaip elgiatės tokiose situacijose, kai aplinkybės susiklosto ne taip, kaip norėtųsi?
Puiku, jei iškart pasiraitojate rankoves ir imatės veiksmų padėčiai pagerinti! Bet jei susidūrę su problema jaučiatės bejėgis, pasyvus ir iškart prisipažįstate pralaimėjęs – neskubėkite savęs smerkti. Daugybė žmonių – protingų ir racionaliai mąstančių – išgyvena tą patį.
Psichologas Martinas Seligmanas prieš penkiasdešimt metų darė eksperimentus su šunimis ir pastebėjo netikėtą reiškinį. Gaudavę elektros šoką, kurio išvengti būdavo neįmanoma, keturkojai tiesiog susitaikydavo su savo aukos padėtimi.
Kitą sykį gavę elektros smūgį, nuo jo išsisukti jie nebesistengdavo – net tada, kai galėdavo lengvai iššokti iš aptvaro! Jie tiesiog tysodavo kęsdami skausmą, praradę viltį po pirmojo nesėkmingo bandymo. M. Seligmanas šį fenomeną pavadino išmoktu bejėgiškumu.
Stebinantys eksperimento rezultatai paskatino virtinę mokslinių tyrimų su kitais gyvūnais, kūdikiais bei suaugusiais žmonėmis. Rezultatai buvo tokie patys: kai tyrimų dalyviai susidurdavo su stresine situacija, kurios negalėdavo kontroliuoti, jie imdavo manyti, kad ir ateities įvykiai nepriklausys nuo jų valios. Bejėgiškumo jausmas persimesdavo ir į tas situacijas, kurias jie iš tiesų galėjo valdyti.
Kodėl tiek daug skundžiamės ir tiek mažai darome?
Panašu, kad išmoktas bejėgiškumas prasiveržia pačiose įprasčiausiose gyvenimo situacijose, pavyzdžiui, kai skundžiamės! Žmogus apskritai mėgsta skųstis – dauguma mūsų, būdami suirzę ar nepatenkinti, nepraleidžiame progos pabumbėti. Dažnai skundžiamės ir mažais, ir dideliais dalykais, bet tai nieko nestebina.
Stebina tik faktas, kad skundai dažniausiai yra iššvaistomi be jokios naudos – iš tikrųjų nesiimame jokių veiksmų, kad pataisytume situaciją, kuri mus taip nervina. Amerikoje atlikti tyrimai rodo, jog 95 proc. besiskundžiančių žmonių visiškai nieko nedaro, kad jų skundai pasiektų atsakingus asmenis ir atneštų kokį nors teigiamą pokytį.
Kodėl žmonės tokie pasyvūs? Daugiausia todėl, kad esame įsikalę į galvą, jog mūsų garsiai išreikšta nuomonė vis tiek nieko nepakeis. Stengtis nėra prasmės. Viskas tėra laiko gaišimas. Žinoma, ne mažiau laiko sugaištame verkšlendami ant peties draugams ir kaimynams, bet tai juk kas kita? Išmoktas bejėgiškumas lemia, kad mieliau bėgame pasipasakoti apie savo bėdas tiems, kurie su mūsų problemomis nieko bendra neturi.
Kai galvojame, kad vadelės nėra mūsų rankose ir mūsų veiksmai neturės jokios įtakos rezultatams, nieko nuostabaus, kad tampame pasyvūs, neveiklūs ir bejėgiai. Juk kam skambinti į klientų aptarnavimo centrą, jei reikės pusvalandį laukti ir klausytis įkyriai čiulbančių muzikėlių, o kai galų gale sujungs su nieko neišmanančiu konsultantu, įsitikinsime, kad jam visiškai nusispjauti į tai, kad mūsų elektrinis daržovių smulkintuvas neįsijungia jau trečią dieną. Geriau išvis neskambinti – aišku, smulkintuvas ir toliau neveiks, bet bent jau išvengsime nemalonaus pokalbio, kuris tik sugadintų nuotaiką.
Ir jei kažkas pasakytų, kad įmonės investuoja didžiulius pinigus, kad užtikrintų geros kokybės aptarnavimą, mes tik paniekinamai prunkštelėtume, nes mūsų įsikalbėtas bejėgiškumas byloja priešingai. Kartais norime jaustis bejėgiai. Ir jaučiamės. Net ir tada, kai iš tiesų tokie nesame.
Nėjimas balsuoti – irgi išmoktas bejėgiškumas
Ar balsuojate per rinkimus? Tyrimai rodo, kad žmonės dažniausiai nebalsuoja dėl vienos priežasties – jie yra įsitikinę, jog vienas balsas (jų balsas!) vis tiek nieko nelems. Dar galima pridėti, kad „visi politikai vienodi“ ir „situacija vis tiek niekada negerėja“. Taip, tai irgi išmoktas bejėgiškumas.
Politikai dažnai tikisi, kad kuo didesnis žmonių nepasitenkinimas valdžia, tuo aktyviau jie susirinks balsuoti. Taip turėtų būti, tačiau išmoktas bejėgiškumas lemia, kad nepasitenkinimas nebūtinai stumia žmones prie balsadėžių – visai gali būti, jog valdžia nusivylęs asmuo tiesiog sėdės namie sofos ir nepasitenkinimą lies namiškiams.
Aukos vaidmuo glaudžiai susijęs su pasyvumu
Bet koks ištęstas laikotarpis, per kurį nuolat patiriamos neigiamos stresinės emocijos, gali baigtis neviltimi ir susitaikymu su tokiu „savo likimu“. Jei ilgą laiką neturėsite antrosios pusės, tikėtina, kad nukabinsite nosį, laikysite save užkietėjusiu vienišiumi ir sąmoningai (bei nesąmoningai) imsite praleidinėti progas susipažinti su naujais žmonėmis.
Toks mąstymo būdas ydingas, nes skatina pasyvumą ir nieko neveikimą. Ellen J. Langer ir Judith Rodin tyrimas ligonių priežiūros namuose atskleidė, kad kuo labiau skatinamas pacientų pasyvumas, tuo prastesnė jų sveikata ir emocinė savijauta. Tačiau jei pacientams suteikiama galimybė rinktis ir patiems priimti net ir nelabai atsakingus sprendimus, tai prideda jiems sveikatos, aktyvumo ir gyvenimo džiaugsmo.
Panašus tyrimas buvo pakartotas kalėjimuose ir rezultatas pasitvirtino. Tokios smulkmenos kaip leidimas kaliniams perstumdyti baldus ar pasirinkti, kokias televizijos programas žiūrėti, lėmė mažesnį jų norą maištauti ir geresnę sveikatos būklę.
Pastebėta, kad net benamių prieglaudose, kuriose neleidžiama pasirinkti, kurioje lovoje miegoti ar ką valgyti pietums, žmonės išsiugdo bejėgiškumo jausmą – jie mažiau linkę ieškoti darbo ar nuolatinio gyvenamojo būsto.
Bus tęsinys
Naujausiame žurnalo „Psichologija Tau“ numeryje skaitykite:
Meilei naudingos charakterio savybės
Aistros atlasas
Ar visada aukšta savivertė neša sėkmę?
Skirtinga aplinka – skirtinga aš
4 žingsniai, padedantys susidraugauti su nesėkmėmis
Pagundos kaina
Vėlyvos motinystės privalumai
Šventinio stalo psichologija