Komentuoja klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė:
Miela Kristina,
Tu uždavei labai įdomų klausimą, į kurį, tikiu, atsakymo ieško daugelis. Šiandieninėje mūsų visuomenėje apstu stresinių situacijų, įtampą keliančių susitikimų, nuolat didėjančių reikalavimų, savyje užgniaužtų temų, kurios kelia psichologinę įtampą ir silpnina mūsų imunitetą – tiek fizinį, tiek ir psichologinį. Žmogus, jaučiantis harmoniją su savimi, galbūt nė pats to nežinodamas saugo save nuo neigiamo streso poveikio. Dėl šios priežasties turbūt nėra nieko geriau, kai ramybės uostą įkuri savo paties viduje ir jis tampa pasiekiamas visada, kada norisi, ir tada, kada jo reikia.
Vidinė ramybė – geros savijautos požymis. Savo laiške Tu, Kristina, tarsi prašai konkretaus recepto, kaip tą ramybę susikurti. Deja, bet vieno ir visiems tinkančio recepto aš nežinau. Turbūt jo ir nėra, kaip ir gyvenimo, kurio beatodairiškai trokštų visi. Visgi nesuskubk nusiminti, nes nepaisant to yra ir kuo džiaugtis: instrukcijų nebuvimas leidžia kiekvienam, tame tarpe ir Tau, vidinės ramybės link keliauti savo tempu ir savo keliu, stabtelint ties tuo, kas pačiam žmogui vertinga, išryškinant dalykus, kurie padeda jaustis ramiai, ir sprendžiant tuos, kurie trukdo tokiems būti.
Norisi pradėti nuo to, kad dažniausiai mes kiekvienas žinome, kas trukdo mums jaustis gerai. Įprastai žmonės patys jaučia, kad, pavyzdžiui, jie būtų psichologiškai sveikesni, jei galėtų atleisti. Arba kad būtų labiau patenkinti savimi, jei mokėtų atjausti. Kiti sako, kad vidinę ramybę pasiekti trukdo kasdieniai rūpesčiai. Dar kiti – konfliktai šeimoje, nemėgstamas darbas, įkyrios mintys, nemalonius prisiminimus kelianti praeitis.
Taigi, pirmas žingsnis vidinės ramybės link, – pagalvoti, ar tie dalykai, kurie kelia man nerimą, yra išsprendžiami. Jeigu taip, vadinasi, pats laikas slegiantį jungą išardyti. Kartais tam užtenka nuoširdaus pokalbio su savimi, kartais prireikia ir susitikimų su psichologu. Keliaujant šiuo keliu dažniausiai prireikia nemažai pasiryžimo ir drąsos, tačiau jausmas, kad pagaliau išsivaduoji iš to, kas slėgė ilgą laiką, yra stipresnis už kliūtis, sutinkamas einant į tai.
Be abejonės, būna gyvenime dalykų, kurie kelia stiprų nerimą, tačiau kurių, deja, išspręsti neįmanoma, nes jie yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, pavyzdžiui, kasdieninė įtampa, dažnai sutinkamos stresinės situacijos, iš vėžių išmušančios nenumatytos aplinkybės. Tačiau net ir tokiais atvejais galimybės yra dvi: jaustis bejėgiu, pykti ant savęs, nuolat atsiduriančiu netinkamu laiku netinkamoje vietoje, arba, priešingai, sunkumams užgriuvus tikėti savo galimybėmis juos įveikti ir matyti prasmę tai daryti.
Pirmuoju atveju vidinė ramybė nuolat bus drumsčiama, nes situacijos, kuomet viskas klojasi ne taip, kaip norisi, dažniausiai neišvengiamos. Tuo tarpu žmonės, kurie tiki, kad gali susidoroti su užgriuvusiomis nesėkmėmis, kurie nenuvertina savo galimybių ir sunkumus priima kaip iššūkius, dažniausiai mėgaujasi ramybe netgi tuomet, kai viskas klojasi ne taip, kaip norisi, nes jie supranta, kad gyvenime gali būti visaip, bet tuose „visaip“ visada yra galimybė tiesiog gyventi.
Lietuvoje populiarių knygų autorius prancūzų psichiatras psichoterapeutas Ch. Andre labai įtaigiai pasakoja, kad žmonėms vidinę ramybę pasiekti labiausiai trukdo iliuzija, kad mūsų gyvenime staiga ims ir pradings visi kasdieniai rūpesčiai, stresas, įtampą keliančios situacijos. Tiesa ta, kad to niekada nebus. Vadinasi, kai žmogus tai suvokia, priima kaip neišvengiamą tiesą, jis pastebimai priartėja prie vidinės ramybės: nebando pakeisti to, kas neįmanoma, džiaugiasi tuo, ką dovanoja gyvenimas, sąmoningai išgyvena dabartį ir ramiai priima tai, kas vyksta su juo pačiu.
Kažkada anksčiau, pamenu, žvilgsnis buvo stabtelėjęs ties dar vieno autoriaus mintimis, kuris teigė, kad ramybės būsena susideda iš ramių minčių, gerų darbų ir maldos. Tikiu šiais ramybės šaltiniais, nes, manau, dar niekam nepakenkė laikas, kurio metu patys nurimstame apmąstymams, mintys, kurios mus pačius palaiko, ir geri darbai, kurie leidžia mums patiems pasijusti geresniems.
Vidinės ramybės paieškos – tai ne vienos dienos, ne savaitės kelias. Tam, kad kasdienybėje sklaidytųsi nerimas, būtina greta visų ką tik aptartų dalykų taip pat stiprinti savęs pažinimo gebėjimus, išmokti save jausti, besąlygiškai priimti save ir savo jausmus – tiek teigiamus, tiek neigiamus. Vidinė ramybė nėra savaime suprantamas dalykas ir ją kurti neabejotinai reikalingos paties žmogaus pastangos, vėliau – kasdienės to paties žmogaus pastangos ją puoselėti. Be abejonės, ramybė gali ateiti ir ateina kartais tiesiog pati savaime, tačiau dažniausiai tai būna tik akimirkos, kurias norint prailginti, vis tiek bus reikalingos sąmoningos paties žmogaus pastangos tai padaryti.
Apibendrinant norisi linkėti kantrybės ir pasiryžimo keliaujant sudėtingu, bet kartu prasmingu vidinės ramybės paieškos keliu. Jeigu pajausi, kad, kaip pati sakai, esi jau ant ribos, o kelionė vidinės ramybės link dar nebus įpusėjusi, rekomenduoju nepamiršti paprastų, bet efektyvių metodų, padedančių bent trumpam atitraukti dėmesį nuo sunkumų ir bent akimirkai atgauti jėgas.
Tegul sąmoningas kvėpavimas, nepagrįstų minčių keitimas racionaliomis, užsiėmimas mėgstama veikla būna ta stotelė, kurioje stabteli, pailsi ir vėl toliau keliauji gyvenimo tikslo link – ramybės uosto įkūrimo savo pačios viduje. Nuoširdžiai linkiu, kad vidinės ramybės paieškos driektųsi maloniu savęs ir gyvenimo pažinimo keliu!