Žiemą laukiame pavasario, pavasarį laukiame vasaros, vasarą laukiame, kol bus šilta ☺ Ir taip iki begalybės. Ko gero, lengviau būtų sudaryti sąrašą tų dalykų, kurių mes nelaukiame… Dažnai mes patys nepastebime, kaip gyvenimas virsta nuolatiniu laukimu. Laukimu kažko geresnio, šviesesnio, įdomesnio. Meilės laukimu. Laimės laukimu.
Laukiame ir tikime, kad jau tada tai tikrai viskas pasikeis… Ir atrodytų, kas gi čia blogo. Laukiam ir laukiam. Ir tame nebūtų nieko tragiško, jeigu ne keli aspektai, griaunantys mus iš vidaus, žalojantys širdį ir atimantys gyvenimo džiaugsmą…
Tol, kol mes kažko laukiam, gyvenimas mūsų nelaukia. Jis keliauja savais keliais, kurie dažniausiai neturi nieko bendro su mumis… Laukdami mes nematome to, ką jau turime. Mes gyvename trapiame lūkesčių pasaulyje, kuris sugriūna nuo menkiausio vėjo pūstelėjimo, ne laiku ištarto žodžio ar atsitiktinai pagauto praeivio žvilgsnio…
Gyvenimas laukime – kupinas nerimo, įtampos, nusivylimų ir amžino pojūčio, kad kažkas “ne taip”. Kažkas negerai su manimi, kažkas negerai su gyvenimu, su žmonėm, su aplinkybėm… Laukimas įpainioja mus į klastingą žaidimą “tu palauk… pakentėk… ir tada tikrai bus viskas kitaip”. Deja, kitaip nebūna ir niekas nesikeičia…
Kažkada laukiau ir aš. Laukiau to paties, ko laukia dauguma… Ir kai vieną dieną atsisukus atgal išdrįsau pamatyti, kiek laiko aš praganiau laukimo režimu, mane ištiko nuoširdus panikos priepuolis.
Laukiau dienos, kai į mano gyvenimą ateis žmogus, kuris mane supras ir savo meile užpildys kraujuojančią prarają, atsivėrusią širdyje kažkada seniai seniai… dar tada, kai mažoje galvelėje gimė mintis, kad manęs nemyli pakankamai… Laukiau to lemtingo susitikimo ir kai jis įvyko, lūkesčiai dužo į gyvenimo uolas, dar stipriau išdraskydami širdį. Bet ir toliau nesilioviau laukusi, galvodama, kad ne tas žmogus, o kraupi tuštuma širdyje naktimis vis garsiau šaukdavo “Duok… duok… duok man meilės!”
Jai niekada nebuvo pakankamai… Jos balsas pradėjo tilti tik tada, kai suvokiau, kad niekas negali užpildyti tos manyje gyvenančios prarajos. Tik aš pati. Tik tada, kai manyje pradėjo busti meilė sau pačiai, praraja ėmė mažėti ir trauktis. Tik tada, kai suvokiau esanti “pakankama” pati sau, širdis pradėjo gyti. Ir tada aš nustojau laukti… O kai nustojau laukti, kad mane mylėtų, meilės gyvenime pradėjo rastis vis daugiau…
Kai man buvo beprotiškai sunku, aš laukiau ir tikėjausi, kad jie mane supras, padės ir mane apgins. Bet jie pasielgė priešingai, nei aš tikėjausi, susprogdindami dar vieną iliuzijų burbulą, o po sprogimo išsitaškiusios lūkesčių šukės su rėžiančiu skausmu susmigo į kiekvieną kūno ląstelę.
Skausmas iškėlė į paviršių kažkur giliai paslėptą pyktį. Ir aš supykau. Supykau ant viso pasaulio už tokią neteisybę, vykstančią mano gyvenime. Vėliau supykau ant savęs, ant savo lūkesčių ir įsivaizdavimų. Šis pyktis pravėrė duris į suvokimą, kad skausmą man sukėlė ne kažkas kitas, o tik mano lūkesčiai ir įsivaizdavimas, kaip ir kas turėtų vykti, kas ir kaip turėtų elgtis. Ir laukimas tikint, kad kažkas gali mane išgelbėti.
Pyktis padėjo pažadinti mano viduje gyvenančią jėgą, kuri daugelį metų slėpėsi nuo pasaulio. Ir tada aš nustojau laukti… O kai nustojau laukti, pasaulis pradėjo pats man siųsti vis daugiau pagalbos, supratimo ir palaikymo…
Aš norėjau būti reikalinga ir nuolat laukiau savo vertės patvirtinimo iš kitų. Stengiausi gyventi taip, kad kitiems būtų gerai. Stengiausi įtikti, prisitaikyti prie kitų žmonių reikalavimų, nuomonių ir pasaulių. Vien tam, kad būčiau reikalinga ir mane įvertintų. Bet nuolat padarydavau kažką “ne taip”, buvau “ne visai tokia”, netobula ir neverta jų. Mane kaltino, ant manęs pyko, o aš niekaip negalėjau suprasti “Kodėl?” Juk aš taip stengiausi būti patogia… Kol vieną dieną tiesiog pavargau ir pasidaviau. Pasidavimo akimirka atnešė suvokimą, kad vienintelis žmogus šiame pasaulyje, kuriam aš galiu būti reikalinga ir vertinga, esu aš pati, o kitiems vertinga galiu būti tik tiek, kiek jaučiuos vertinga pati sau.
Tada aš atsisukau į save ir mano viduje slypintį lobyną. Ir tada aš nustojau laukti… O kai nustojau laukti, į mano gyvenimą atėjo žmonės, vertinantys mane vien už tai, kad aš esu, ir nelaukiantys iš manęs svaiginančio tango vien tam, kad jiems patikčiau…
Aš nustojau laukti ir reikalauti iš gyvenimo kažko… lyg jis man būtų skolingas už skriaudas. Viduje gyvenęs pojūtis, koks neteisingas yra pasaulis ir kokia nuskriausta esu aš, pradėjo trauktis. Nustojau laukti, kad iš mano gyvenimo išnyks visos bėdos ir aš gyvensiu ramiai. Nes aš suvokiau, kad ramybė – mano vidinė dalis, o išorėje visuomet bus reikalų ir klausimų, kuriuos reikės spręsti. Aš nustojau laukti, kad viskas, ką aš suplanuoju, vyktų būtent taip, kaip nusprendžiau aš. Ir tada pasaulis pradėjo siųsti pačius netikėčiausius ir nelauktus sprendimus…
Būna dienų, kai laukimas sugrįžta… iš įpročio. Bet jis kitoks, nes kiekvieną kartą, pagavusi jį už uodegos, paklausiu savęs “Ko lauki, mergyt? O gal dabar gali kažką padaryti pati?” ☺ Laukimui šis klausimas nepatinka ir jis greit skuodžia tolyn.
Kai nustojau laukti, vis didesnę vietą gyvenime užima akimirkos – čia ir dabar. Gyventi tapo lengviau ir paprasčiau. Ir kas bevyktų, aš žinau, kad tai turi įvykti ir kad tai – pats geriausias variantas, kuris reikalingas dabar mano gyvenime…
Tiesiog aš nustojau laukti…
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!