Kompleksuoju dėl visko, kas tik įmanoma. Tai mano išvaizda, charakteris, bendravimas. Visur savyje matau vien tik minusus. Kai bendrauju su kitais, visada galvoju, kad visiškai nusišneku, po to graužiu save dėl to. Negaliu kalbėdama žiūrėti žmonėms į akis ir nemėgstu, kai man žiūri į veidą.
Galiausiai nustojau stengtis išvis ką nors daryti. Tačiau nepaisant viso to, turiu porą geriausių draugių. Tai pagrindiniai žmonės, kurie mane palaiko visais atvejais, ir kuriems galiu viską išsipasakot.
Išvis gyvenu kažkokį liūdną ir tuščią gyvenimą. Tėvai išsiskyrė, kai buvau visai maža, gyvenu su mama. Gyvenime buvo nemažai skaudžių įvykių ir sukrėtimų, tačiau dėl to netapau stipresnė, priešingai, viskas smukdo tik žemyn. Teko sirgti ir depresija, tai tikriausiai pats juodžiausias laikotarpis mano gyvenime, tačiau nesigydžiau. Išsikapsčiau pati. Viskas teka ta pačia vaga, nesugebu susirasti daugiau draugų, nes nemoku bendrauti, nors galimybių yra begalės. Neturiu antros pusės, turiu tik simpatiją, tačiau puikiai suvokiu, kad mano šansai atkreipti jo dėmesį yra lygūs nuliui.
Visi aplinkui džiaugiasi, visiems kažkas sekasi, vyksta kažkas naujo. O aš tupiu toje pačioje vietoje užsidariusi savo kompleksuose ir neįstengiu pajudėt. Kartais atrodo, kad tyčia darau viską tik tam, kad sau pakenkčiau. Kad tik nubausčiau save nežinia dėl ko.
Tas nepasitikėjimas savimi tiesiog žudo iš vidaus ir jaučiu, kad nebegaliu to pakelti. Tiesiog nebežinau, ką daryti. Nenoriu būti tokia, tačiau kitokia būt nemoku.
Rapolė (vardas pakeistas)
Atsako psichologas Arūnas Norkus
Sveika, Rapole. Sprendžiant iš to, ką parašei, tai pabaigusi šį laišką, turėjai graužti save tiek dėl jo turinio, tiek dėl formos ir kaltinti save, kad išvis jį rašei. Tačiau štai laiškas: gražus, protingas, su logiškai išdėstytomis mintimis ir aiškiai apibrėžta problema, parašytas taisyklinga lietuvių kalba, be jokių gramatinių klaidų. Ką tai sako?
Ogi tai, kad laišką parašė išsilavinusi ir protinga mergina, nuvertinanti save ir išgyvenanti neviltį ir liūdesį dėl to, kad nepatinka pati sau. Nes niekas kitas, kaip supratau iš laiško, nė karto nėra pasakęs, kad ji negraži, neprotinga, bjauraus charakterio, nesugyvenama ar dar kokia nors „nekokia“. Reiškia, savęs nepriima ji pati. Ji kritikuoja savo išvaizdą (nes norėtų kitokios), charakterį (nes esamas jai nepatinka), bendravimo manierą (nes mano, kad nemoka bendrauti), protą (nes kalbėdama su kitais mano, kad sako nesąmones) ir aplamai save laiko sau kenkiančia nevykėle, kuri jau nebegali pasikeisti, todėl „galiausiai nustojo stengtis išvis ką nors daryti“.
Nežinau, ar yra prasmė ieškoti šio kompleksuotumo priežasčių. Jų galima atrasti daug: iširusi šeima, per menkas mamos dėmesys kūdikystėje, negatyvistinė pasaulėžiūra, Dievas, pridaręs galybę klaidų ir sukūręs ne tokią Rapolę, kokią reikėjo, ir t.t. Manau, svarbiau yra įveikti tuos kompleksus ir pradėti save vertinti pozityviai. Tad pradėkime.
Atidžiai apžiūrėk save veidrodyje ir atsakyk į klausimą: galbūt su tokia išvaizda, kurią turi, vis tiek smagiau gyventi šioje Žemėje, užuosti vėją, jausti saulės šilumą, girdėti paukščių čiulbesį, verkti klausantis muzikos ar skaitant meilės eilėraščius, svajoti, kažką įsimylėti ir kankintis, naktimis svajoti ir daryti dar daugybę kitų dalykų, negu negyventi? Jei atsakymas bus teigiamas, ištark garsiai „Džiaugiuosi, kad aš esu“.
Pasvarstyk ir atsakyk: galbūt bendrauti gražia lietuviška kalba, galėti pasakyti savo mintis, net jei jos ne visada protingos, galėti garsiai juoktis, kai kažkas pasakoja juokingą istoriją, yra geriau, negu nešioti klausos aparatą ir kalbėti gestų kalba, nuolat judinant pirštus ir jaudinantis, kad niekas nesupras? Jei atsakymas teigiamas, ištark garsiai „Džiaugiuosi, kad aš esu“.
Ar galėjimas eiti, kur nori, sportuoti, šokti (pvz., dėl drovumo tik tada, kai niekas nemato), pačiai viską pasiekti ir pasiimti, galėti bet kam paspausti ranką geriau, negu sėdėti sukaustytam paralyžiaus specialiame vežime ar krėsle? Jei atsakei teigiamai, pasakyk garsiai „Džiaugiuosi, kad aš esu“.
Galbūt galėjimas išpasakoti savo jausmus ir išgyvenimus dviem geriausioms draugėms, suprantančioms ir priimančioms, geriau, negu gyvenimas svetimoje šalyje, kur nepažįsti nieko ir vakare norisi kaukti iš vienatvės? Jei taip, ištark garsiai „Džiaugiuosi, kad aš esu ir džiaugiuosi, kad Jūs esate“.
Pasvarstyk ir atsakyk pati sau, tik sau vienai: kas Tave sukūrė tokią, kokia esi? Kai rasi atsakymą, paklausk savęs, ar nori Jam priekaištauti, o jei ne – ištark garsiai „Ačiū, kad Tu esi, nes Tavo dėka esu Aš“.
Kuo daugiau kartų garsiai ištarsi tai, ką patariau, tuo geriau jausies. Apie tai suprasi iš to, kad ištarus tuos žodžius, norėsis juoktis (tai džiaugsmo išraiška). Todėl – ačiū, kad Tu esi, Rapole!