O kaipgi jūs – ar kartais kalbatės su savimi? Jei taip, tai krimstis dėl to nereikėtų, patikina S. Kabir ir tuojau pat paaiškina: kalbėjimas su savimi – ne beprotybės, o genialumo požymis. Tai, pasirodo, moksliškai įrodytas dalykas.
Atliktas mokslinis eksperimentas
Psichologas, Viskonsino Madisono universiteto profesorius Gary Lupyanas atliko eksperimentą, kurio metu dvidešimčiai savanorių buvo parodytos įvairios prekybos centre parduodamos prekės, kurias reikėjo įsiminti. Pusės tyrimo dalyvių buvo paprašyta garsiai išvardyti prekes. Kita pusė turėjo jas įsiminti tylomis. Netruko paaiškėti, kad tie, kurie prekių sąrašą pasikartojo balsu, prekes parduotuvėje surado 50–100 milisekundžių greičiau nei tie, kurie neištarė prekių pavadinimų.
„Pats net labai dažnai kažką sau murmu, kai ieškau ko nors šaldytuve arba parduotuvių lentynose“, – užsiminė G. Lupyanas.
Šis asmeninis įprotis ir pastūmėjo psichologą atlikti eksperimentą. G. Lupyanas kartu su kolega, taip pat psichologu Danieliu Swigley priėjo prie išvados, kad kartkartėmis su savimi pasikalbantys žmonės yra gabesni ir talentingesni už tuos, kurie niekada taip nesielgia. Toliau – keli šią tezę pagrindžiantys faktai.
Kalbėjimas su savimi stimuliuoja atmintį
Kalbant su savimi suaktyvinamas sensorinis mechanizmas. Įsiminti kokį nors žodį lengviau tada, kai jį pavyksta vizualizuoti, be to, tokiu atveju daug paprasčiau ir atitinkamai pasielgti, tarkim, ieškoti konkrečios prekės.
Kalbėjimas su savimi padeda susikaupti
Kai ką nors tariame balsu, liekame susitelkę į tai, ką sakome, todėl pagreitėja suvokimas. Žinoma, taip vyksta tik tuo atveju, jei žinome, kaip atrodo konkrečiu žodžiu įvardijamas objektas, pavyzdžiui, ieškoma prekė. Tarkim, mes žinome, kad bananas yra geltonas, ir žinome, kokios jis formos, todėl tariant žodį „bananas“ mintyse tuojau pat iškyla banano vaizdinys. Deja, jei nežinotume, kaip bananas atrodo, šio vaisiaus pavadinimo ištarimas nepadarytų jokio poveikio.
Kalbėjimas su savimi padeda išgryninti ir formuluoti mintis
Žmogaus galvoje nuolatos sklando įvairios mintys. Dauguma iš jų – prasmingos, tačiau yra ir kitokių. Tarkim, kai koks žmogus jus stipriai supykdo, galite pasijusti taip, tarsi galėtumėte jį užmušti.
Tačiau jūs puikiai žinote, kad toks impulsas dar nėra priežastis kreiptis į psichoterapeutą, ar ne taip? Užtat jūs galite užsidaryti kambaryje ir... pasikalbėti su savimi. Vieni sau samprotaudami geriau suvoksite teigiamus ir neigiamus situacijos aspektus, kilusio pykčio priežastis ir galop nusiraminsite. Juk mintis, kad galėtumėte kažką užmušti, buvo tiesiog absurdiška ir prasitarti apie ją kam nors kitam, šiaip ar taip, negalėtumėte.
Taigi, kalbėjimas su savimi padeda išgryninti mintis, suvokti, kas svarbiausia, ir suformuluoti problemų, apie kurias mąstome, sprendimus, teigia mokslininkai.