Bėgame nuo minuso ar vejamės pliusą?
„Ką ruošiesi daryti savaitgalį?“, – klausiate priešais sėdinčio draugo. Jis atsako: „Namie tikrai nėra ką veikti, kai toks oras.“ „O kur norėtum nueiti?“, – patikslinate. „Ką aš žinau? Nekamantinėk.“
Po kelių tokių pokalbių atrandate įdomią draugo savybę – jis beveik visuomet žino, ko nenori. Tačiau vengia atsakyti, ko trokšta.
Galima pastebėti, kad jis perkasi naujus batus, kai senų jau nebeįmanoma nešioti. O štai jūs perkate tada, kai vitrinoje pamatote porą patrauklių batų... Psichologijoje šios savybės vadinamos „motyvacija nuo“ ir „motyvacija link“. Panagrinėkime, kaip jos kuriasi ir kur pasireiškia. Ir įsidėmėkime: negatyvi nereiškia bloga, o pozityvi nereiškia gera.
LOGIKA
Negatyvia logika besivadovaujantį žmogų atpažinsime iš jo kalbos – ji abstrakti, pabrėžiamas universalumas, asmuo linkęs viską suvesti į sistemą, remtis objektyvumu, viską aiškinti tipinėmis savybėmis. Iš esmės tai mokslininko tipas, nagrinėjantis koncepcijas. O koncepcijos nepaiso skirtumų, nes apibendrina daiktus pagal panašumą, bendrumą.
Kalbėdami su tokiu žmogumi pastebite, kad į posakį „Šiandien gražus oras, tiesa?“ jis atsako: „Europos orai apskritai šiuo metu gražūs.“ O jei paklausite „Ar man tinka šie marškiniai?“, jis pareikš: „Tau viskas tinka.“ Taigi iš konkrečių teiginių jis padaro apibendrinimą. Šiuose pavyzdžiuose asmuo nekalba kritiškai. Vis dėlto jis vengia kalbėti apie tai, kas yra konkretu, tarsi atitolindamas aptariamą dalyką ir taip didindamas distanciją.
Jei kalbama apie praktinius dalykus, negatyvi logika gali skambėti kaip kritika, nes toks asmuo dažnai naudoja neiginius: tai nenaudinga, nepelninga, greitai nusidėvės, bereikalingos išlaidos, per daug rizikinga, baikime eksperimentuoti, nieko gero iš to nebus, kas gi šitaip ruošia arbatą? Taigi apibendrintas požiūris praktinėje srityje anksčiau ar vėliau priveda prie išvados – to daryti neverta. Ar tai blogai? Aktyvumo tai, žinoma, neskatina, tačiau apsaugo nuo galimų nesėkmių.
Pozityvi logika verčia žmogų kalbėti ne abstrakčiais, o konkrečiais žodžiais, mąstyti kruopščiai, detaliai, ieškoti dėsnių, kurti instrukcijas, rašyti tikslias ataskaitas ir rodyti diagramas. Distancija čia mažesnė. Juk svarbios pasidaro ne apibendrintos koncepcijos, o konkretus patikslinimas.
„Šiandien gražus oras, tiesa?“ – klausiate. „Gražus, išskyrus tuos rytus, kai lyja“, – patikslina toks asmuo. O paklaustas „Ar man tinka šie marškiniai?“ jis atsako: „Tinka, o jei tiksliau – gerai suderintos spalvos.“
Kalbėdamas apie praktinius dalykus toks žmogus pabrėžia naudą, ekonomiškumą, būtinumą palaikyti tvarką, dėsto geriausias technologijas: „Arbatą geriausia užplikyti šitaip, žiūrėk...“
JAUSMAI
Negatyvūs jausmai atitolina nuo žmogaus ar objekto. Tai prasideda dar vaikystėje, kai logikos dar neturime: „Nekenčiu tos košės“, „Jis man nesimpatiškas“, „Aš jo nemėgstu“, „Aš visų jų nekenčiu“. Šiuos santykius atspindinčios emocijos – antipatija, pyktis, pasišlykštėjimas, panieka – nubloškia mus tolyn ir neleidžia visapusiškai pamatyti objekto ar žmogaus. Todėl į klausimą „O kas būtent tau nepatinka?“ dažnai atsakome: „Nežinau, jis man apskritai nepatinka.“
Tokie emociniai išgyvenimai kaip apatija, liūdesys, pesimizmas, melancholiška nuotaika, depresija dažniausiai nuspalvina visą pasaulį tamsiomis spalvomis, todėl atrodo, kad nei praeitis, nei dabartis, nei ateitis nieko gero neduoda. Maistas netenka skonio, pasaulyje pamažėja spalvų, kvapų, garsai susilieja į atstumiantį triukšmą. Mums niekas neįdomu, taigi neatskiriame detalių: „Visas mano gyvenimas – nesibaigiantis pragaras.“ Apima noras nuo jo atsitraukti ar net pasitraukti. Mes vengiame žmonių, sėdime ar gulime nusisukę.
Taigi jausmai su minuso ženklu nustumia į tolimą psichologinę distanciją, o kartu ir į tolimą fizinę distanciją. Juk ne veltui sakome: „Dabar nebemiegame vienoje lovoje“, „Nuo tokių žmonių stengiuosi laikytis kuo toliau“, „Ją pamatęs pereinu į kitą gatvės pusę“.
Pozityvūs jausmai, susiję su santykiais, verčia priartėti prie žmogaus ar objekto: „Man tavęs gaila“, „Tu man simpatiškas“, „Jaučiu tau šilumą“. Visa tai skatina sumažinti psichologinę, o dažnai ir fizinę distanciją. Pamačius simpatišką vaiką ar kačiuką mums kyla impulsas prieiti, paglostyti, paimti į rankas. Kartu pradedame įžvelgti detales: „Kas čia per įbrėžimas ant tavo skruosto?“, „Kaip man patinka tavo ausų spenelis!“
Emocinis pakilimas, susidomėjimas, džiaugsmas, įkvėpimas, entuziazmas – šios emocijos nuspalvina visą mūsų gyvenimą: matome daugiau spalvų, girdime daugiau garsų, užuodžiame daugiau kvapų ir jaučiame daugiau skonio. Pasaulis mus vilioja, kviečia link savęs. Ir mes imame domėtis objektais. Taigi iš arti matome ir aiškiai suvokiame tikrovę. Bus tęsinys