Ant stalo per šventes lietuviai drąsiai krauna ir austres, ir zelandišką jautieną

Tai, kad lietuvių širdžiai artimi cepelinai ir jie, turbūt, į nieką kitą nemainytų keistai rožinės spalvos šaltibarščių, dar nereiškia, kad jiems nesinori išbandyti naujų neįprastų skonių.

XVI amžiuje po Italiją keliavęs pirmasis Lietuvos kardinolas Jurgis Radvila savo dienoraštyje aprašinėjo „delikataus italų valgio“ – varlių – valgymo patirtį, o štai iš pačių arabų šalių dar viduramžiais atkeliavę vafliai ilgam įsitvirtino ant lietuvių šventinio stalo, sakoma pranešime spaudai.

Tai, anot gurmaniškų prekių parduotuvės „Assorti“ direktorės Almenos Dankienės, nėra netikėta, nes nors lietuvių tauta ir užsispyrusi, tvirtai besilaikanti savo tradicijų, kartu ji labai žingeidi ir norinti naujų patirčių.

– Kada žmonės pradėjo suvokti, kad egzistuoja ir kitokie, įdomesnio skonio, kokybiški, galbūt – ir ekologiški produktai? Ar taip buvo visada, tiesiog ši tendencija sustiprėjo pastaruoju metu?

– Mūsų tauta nors ir užsispyrusi, ji tikrai žingeidi, ieškanti naujų potyrių, norinti juos suprasti ir pažinti giliau. Jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais ant stalo puikuodavosi lietuvių soduose nematyti vaisiai ir kiti produktai iš užsienio šalių, tad noras neapsiriboti vien mūsų klimato zonoje išgaunamais produktais, galima sakyti, buvo visada, tik pastaruoju metu ypač sustiprėjo.

Tai, ką mes matome šiandien, yra išsilavinusių, visose srityse norinčių tobulėti žmonių era, o pastaruosius kelerius metus drąsiai galime vadinti gero ir kokybiško maisto revoliucija. Didesnį norą pažinti naujus skonius lemia vis labiau „vakarietiškėjanti“ visuomenė – ji keliauja, tyrinėja, susipažįsta su skirtingų šalių virtuve ir panašių potyrių ieško jau sugrįžusi į Lietuvą. Be to, visi dabar nori gyventi ir maitintis sveikiau.

– Ar maisto pasirinkimui įtakos turi artėjančios šventės? Ką išskirtinio šiais laikais lietuviai deda ant savo šventinio stalo?

– Įpusėjus gruodžiui, pirkėjų krepšelis išties akivaizdžiai keičiasi. Jei anksčiau dažniausiai jame nuguldavo alyvuogių aliejus, trumų užtepėlės, alyvuogės, saulėje džiovinti pomidorai ir brandinto ar šviežio sūrio pakuotės, šventiniu laikotarpiu krepšelis pasipildo ir kalėdinėmis dovanomis bei prekėmis, skirtomis švenčių stalui. Šiuo laikotarpiu norima palepinti save ir nustebinti artimuosius, tad perkamos ne tik austrės, 5-erius metus brandintas „Parmigiano Reggiano“ sūris, bet ir kokybiška jautiena iš Naujosios Zelandijos.

– Paminėjote austres. Ar iš tiesų jų jau galima atrasti ant šventinio stalo lietuvių namuose? Dar visai neseniai jos buvo laikomos prašmatniu ir net brangiu patiekalu.

– Taip, austrės ir kitos jūros gėrybės iš tiesų jau atranda savo ypatingą vietą ant lietuvių stalo. Nors pasaulyje įvairiais periodais austrės buvo ir prasčiokų, ir turtuolių maistas, kurio ypatingas skonis ir naudingosios savybės sveikatai buvo ypač vertinami, Lietuvoje šie moliuskai ilgą laiką asocijavosi būtent su prabanga, „išrinktųjų“ maistu.

Moliuskai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) atsirado, greičiausiai, XVI amžiaus pabaigoje, tuo metu jie buvo tikra egzotika. XVIII amžiaus pabaigoje austrės jau buvo užsakinėjamos statinėmis ir keliaudavo ant didikų kalėdinio stalo. Šiandien užsimanius įsigyti austrių, toli ieškoti nereikėtų, jų tikrai būtų galima rasti mūsų didmiesčių pagrindiniuose turguose ar gurmaniškų produktų parduotuvėlėse.

Lapkričio pabaigoje vykęs Austrių festivalis įrodė, kad jau mėgstame šį neįprastą moliuskų skonį, kadangi Vilniaus Halės prekyvietėje įkūrus austrių turgelį, jos buvo tiesiog iššluotos – žmonės drąsiai vietoje skanavo, domėjosi, su kuo jas derinti, ir netgi maišais pirko neštis namo.

– Iš tiesų – žmonės šviežių produktų – žuvies, mėsos, sūrių – įsigyti skuba į turgus, kadangi jie vis dar dažnai vertinami kaip pigesnių, šviežesnių produktų įsigijimo vieta. Vis dėlto šiemet ir jūsų parduotuvė šventiniam laikotarpiui įsikūrė Vilniaus Halės prekyvietėje. Kaip kilo tokia idėja?

– Vilniaus Halės turgus atgimsta ir jau kurį laiką pirkėjus vilioja vis naujai įsikuriančiomis parduotuvėlėmis ar kavinukėmis. Po truputį jis pradeda priminti Madrido turgų, kuriame karaliauja nuolatinė skonio fiesta, o žmonės ten vyksta ne tik apsipirkti, bet ir susitikti su draugais, pabendrauti ir net vietoje pavalgyti. Turgaus esmė – patenkinti įvairių klientų skirtingus poreikius, tad pamatę, kad dalis turgaus lankytojų primena mūsų pirkėjus – eksperimentuoti su maistu mėgstančius gurmanus ir žinovus – nusprendėme iki švenčių savaitgaliais padirbėti ir ten.

– O ar sudėtinga įtikti tokiems išprususiems maisto žinovams? Pagal kokius kriterijus jie renkasi produktus?

– Visos tautos tobulėja ir eksperimentuoja, tiesa, tai nereiškia, kad jos bando pakeisti savo tradicinę virtuvę. Net ir tradiciniam patiekalui paruošti reikia kokybiškų produktų, tad tie, kurie nusimano apie maistą, pirmiausia būtent ir ieško kokybės – nesvarbu, ar rinktųsi produktus tradiciniam lietuviškam patiekalui, ar pirmą kartą bandytų ragauti austrių.

Atrasti ir pirkėjui pasiūlyti kokybiškų, įdomių produktų nėra sudėtinga, tačiau tam skirti laiko turi nemaža komanda – ji turi važiuoti į įvairias pasaulines maisto parodas, mes, pavyzdžiui, įvairiose šalyse turime savotiškų maisto „gidų“, kurie ieško unikalių gamintojų, atitinkančių mūsų pirkėjų poreikius. Reikia ir nebijoti nuvykti į ūkius patiems, degustuoti, tikrinti gamybos procesus. Juk galima rasti, turbūt, kiekvieno produkto analogų, tačiau ar jie tokie pat kokybiški, natūralus – reikia papildomai įvertinti.

Anot A. Dankienės, kokybei vis didesnį dėmesį skiriantys lietuviai didžiosioms metų šventėms ieško ne tik geresnių, bet ir įdomesnių produktų. Jau prasidėjusi savotiška kalėdinė karštinė vyrauja ir išpuoštuose prekybos centruose, ir turguose. Panašu, kad šiemet pas dažną vilnietį ant stalo puikuosis prancūziški, itališki brandinti sūriai, taip pat – brandinta jautiena, ėrienos šonkauliukai, o neretas pakels imbieriniu nealkoholiniu vynu pripildytą taurę – šiemet šis gėrimas sulaukia ypatingo susidomėjimo.