Pamenu, kaip obuolienę virdavo močiutė – visa suprakaitavusi ji stovėdavo prie didžiulio puodo, iki pat lubų besispjaudančio karštais purslais, maišydama jį medine mentele, kad tik vasara kvepiantis skanėstas neprisviltų. Todėl ilgą laiką obuolienės virimas man buvo vienas iš pavojingiausių ir nemaloniausių rudens gėrybių atsargų ruošimo darbų. Tačiau bėgant laikui, kai jau ir pati tapau močiute, šį darbą išmokau atlikti lengvai ir paprastai. Ir labai mielai dalinuosi savo patirtimi su kitomis šeimininkėmis.
Į puodą storu dugnu iki pat viršaus (tačiau, šiukštu, nesuspaudžiant) pripjaustykite nuluptų obuolių – ant dugno stambesniais gabalėliais, kylant aukštyn – smulkesniais. Žinoma, be sėklalizdžių ir sėklų.
Įpilkite pusę puodelio šalto vandens – tiek jo reikia 4-5 l talpos puodui. Uždenkite sandariu dangčiu ir užkaiskite. Kai turinys užvirs – tą suprasite iš dangčio „šokinėjimo“ ir po virtuvę pasklidusio obuolių aromato – ugnį sumažinkite iki minimalios ir palikite klegėti 25 min. Tada ugnį išjunkite ir puodą palikite ramybėje dar 5-7 min.
Svarbiausia – jokiu būdu jokiu metu nesugalvokite puodo atidengti ir tikrinti! Ši obuolienė tokia išmani, kad sugeba išvirti pati – nestebima ir nekontroliuojama.
5-7 min pastovėjusį puodą jau galite atidengti. Jei norite, kad obuolienė būtų tyrelės konsistencijos – tokią labai mėgsta vaikai – suvirusią obuolių masę sutrinkite trintuvu. Jei norite, kad išliktų smulkūs obuolių gabalėliai, tiesiog permaišykite šaukštu. Tuomet berkite cukrų (jei obuoliai saldūs, jo reikia visai nedaug), statykite ant ugnies ir minutėlę maišydamos pakaitinkite, kol pradės „burbuliuoti“. Tuomet iškart pilstykite į sterilizuotus stiklainius ir užsukite sandariais dangteliais.
