Esu 22 metų mergina. Nerandu savyje vidinės ramybės. Blaškausi po gyvenimą, neturiu tikslo, nesiimu nieko daryti, nes bijau, kad man nepavyks. Po mokyklos įstojau į universitetą, nes visi tą darė. Mokiausi tos specialybės, kuria nė kiek nesidomėjau.
Po pusantrų metų viską mečiau, ėjau dirbti. Darbe sutikau antrąją pusę. Sugalvojom, kad reikia važiuoti į užsienį užsidirbti šiek tiek pinigų. Antri metai esam toli nuo gimtinės. Čia taip pat neatradau savęs, blaškausi, jaučiuosi blogai. Draugas visuomet skatina keisti tai, kas nebeteikia jokio malonumo ar tai, kas man atrodo neįveikiama.
Kalba eina apie darbą. Dirbu sunkiai, pradėjo šlubuoti sveikata. Vis dažnėja ir mūsų nesutarimai. Aš esu neryžtinga, visuomet blogos nuotaikos, niekas nebeteikia malonumo. Noriu keistis, noriu keisti savo gyvenimo būdą, bet nežinau, nuo ko pradėti. Pirmiausia noriu jausti tą vidinę ramybę. Kaip visa tai sutvarkyti?
Pataria psichologė, NLPt psichoterapeutė Linga Švanienė:
Sveika,
Keletą dienų vis nešiojausi savyje tavo laišką, stengdamasi nupurtyti tirštus apniukusios nuotaikos debesis ir atrasti už ko užsikabinti, rašant atsakymą.
Netiesa, kad tu nesiimi nieko daryti. Net ir blaškymasis jau yra veikla. O tu baigei mokyklą, įstojai į universitetą, metei studijas, susiradai draugą, išvykai į užsienį, susiradai darbą. Tai - konkretūs veiksmai, kuriems prireikė tavo ryžto. Sunku juos netgi pavadinti blaškymusi. Juk į užsienį vykai užsidirbti pinigėlių. Įsivaizduoju, kad ir tie pinigėliai turėjo būti skirti ne banko-kojinės užpildymui, o tolesniam tavo ar judviejų gyvenimui.
Kitas dalykas, apie kurį rašai, yra vidinės ramybės trūkumas. Beje, juo pradėjai ir užbaigei savo laišką. Ir vis tik informacijos apie nerimą yra per mažai, kad galėčiau pasiūlyti tau konkrečius kelius, kaip nurimti. Tad mano pirštai patys ima bėgioti klavišais, rekomenduodami kreiptis pas specialistą, su kuriuo bus lengviau ir paprasčiau išsiaiškinti, kas su tavimi vyksta, bei surasti ir panaudoti būdus, padedančius atrasti išėjimus iš depresiško akligatvio. Tuo labiau, kad šiais laikais psichologinė pagalba teikiama įvairiais nuotoliniais būdais net gyvenantiems toli nuo Lietuvos: skaipu, elektroniniu paštu.
Kartu suprantu, kad nors lašas ramybės tau reikalingas jau dabar. Ypač kai ėmė klibėti sveikata, o santykių su draugu erdvę drumsčia nesutarimai. Todėl šiam momentui pasiūlysiu neilgą meditaciją. Ją gali atlikti ramiai atsisėdus ar atsigulus, ar net pasivaikščiojimo metu.
Įsivaizduok, kad žiūri į save iš šono. Atsitolink nuo savo darbų, rūpesčių, kasdienybės. Pamatyk save tarytum iš toli toli, lyg tu būtum nebe tu, o tik laisvai sklendžianti Siela, galinti tapti bet kuo.
O dabar pažiūrėk į save mažytę, nusiminusią, Mylinčios Idealios Mamos akimis. Štai ten tavo pasimetusi dukrelė. Kaip gali ją palaikyti? Kokie tavo žodžiai ją nuramintų? Ką gali jai pasakyti apie jos sugebėjimus, ieškojimus, klaidas? Ką norėtųsi jai patarti, ko pamokyti? Kokį kelią-išeitį parodytum? Galbūt norėsis priminti jai vaikystės svajones, kurios teikė tikėjimą ateitimi ir savimi joje. O gal kils noras įteikti jai kokią tai dovaną – saulės spindulį, puošnią lėlę, skrynutę su spalvotais stikliniais rutuliukais ar dar ką. Įteik.
O paskui sugrįžk į Žemę, į save. Priimk dovanas, patarimus. Pajausk, kad ten viršuj ( o kartu ir tavyje) gyvena didelė ir stipri jėga, kuriai tu rūpi. Ir ji gali tave palaikyti, kai sunku, padėti rasti išeitį iš kebliausių situacijų.
Na, štai ir žengei pirmą žingsnį. Prisilietei prie savosios Išminties. Pasiėmei tiek, kiek buvai pasirengusi pasiimti. Norisi tikėti, kad tamsių tavo slogios nuotaikos debesų paklotėj prasišvietė properša. Gal net suspindo žvaigždutė. Laikykis šios krypties. Sėkmės gyvenimo kelionėj!