Vaikų auklėjimas – ne prievarta, ne muštravimas ar kažkokių elgesio šablonų primetimas. Tėvų ir auklėtojų užduotis – suteikti palankias sąlygas vaikui natūraliai vystytis, stebėti jo būdo ypatumus, jo asmenybės tipą ir skatinti geriausias vaiko savybes.
Jei tėvai nesupranta vaiko charakterio ir nuslopina jo prigimtinius gebėjimus – vaikas auga nepasitikintis savimi, jis neranda savo pašaukimo, nuolat ieško gyvenimo prasmės.
Vedos skiria 4 asmenybės tipus, kurie pasireiškia nuo pat ankstyvos vaikystės
Pirmasis – „moksliukų“, mokytojų tipas. Tai vaikai, gabūs įvairiems mokslams ir mėgstantys mokytis. Jie daug kuo domisi ir nuolat siekia viską išnagrinėti, pažinti, suprasti, išsiaiškinti. Pagrindinė jų savybė – sąžiningumas.
Antrasis tipas – vadovai. Jau ankstyvoje vaikystėje jie sugeba sutelkti kitus, siekia tvarkos ir sąžiningumo, gali apginti kitus. Jų pagrindinė savybė – atsakomybė, pareigos jausmas.
Trečiasis asmenybės tipas – organizatoriai, prekeiviai. Nuo pat vaikystės jie kažką renka, kolekcionuoja ir keičiasi su kitais. Pagrindinė jų savybė – praktiškumas.
Ketvirtasis tipas – meistrai, kūrėjai. Jie mėgsta kažką kurti patys ar meistrauti savo rankomis. Pagrindinė jų savybė – darbštumas.
Todėl labai svarbu nuo pat ankstyvos vaikystės stebėti vaiką ir skatinti jo stipriausias ir geriausias savybės – tuomet vaikas auga pasitikintis savimi, iniciatyvus, kūrybingas ir lengvai suranda savo gyvenimo kelią.
Tėvai taip pat turi suprasti, koks reikšmingas ir jų pačių asmeninis pavyzdys vaikų auklėjime. Tėvų žodžiai neturi skirtis nuo veiksmų, nes vaikai labai gerai jaučia bet kokį neatitikimą, ir tai žlugdo pasitikėjimą tėvais. Be to, vaikai įsisavina viską, ką pastebi ir nuolat mato savo tėvų ir kitų artimų žmonių gyvenime.
Juk be prigimtinių vaiko savybių vystymo tėvai savo pavyzdžiu moko ir elgesio, ir tvarkos, ir buitinių darbų. Pavyzdžiui, jei mama reikalaus iš dukters tvarkos namuose, bet pati nekęs tvarkymosi ir nuolat stengsis kažkam iš namiškių permesti namų buities darbus – duktė iš tokio „auklėjimo“ išmoks egoizmo ir manipuliacijų.
Tėvų atsakomybė vaikų auklėjime didžiulė – jiems reikia daug kantrybės, meilės, išminties, kad būtų deramu pavyzdžiu savo vaikams, kad nesužeistų jautrios vaiko sielos ir nesulaužytų jo likimo. Patys tėvai turi nuolat dvasiškai augti ir tobulėti.
Norite, kad vaikas būtų geras ir mylintis – padėkite žmonėms, būkite geranoriški, gerbkite savo tėvus, mylėkite gamtą ir visą gyvybę.
Norite, kad vaikas būtų kūrybingas – kurkite: pieškite, grokite, dainuokite, rašykite, auginkite ir puoselėkite sodą, meistraukite..
Norite, kad vaikas būtų sveikas ir aktyvus – sveikai maitinkitės, renkite žygius į gamtą, sportuokite.
Norite, kad vaikas būtų laimingas šeimoje – mylėkite sutuoktinį, gyvenkite santarvėje, rūpinkitės visais šeimos nariais, būkite nuoširdūs ir geranoriški.
Kas bevyktų išoriniame pasaulyje – tėvų namai turi būti doros, išminties, ramybės ir atgaivos oaze, o tėvų elgesys – sektinu orientyru ir deramu pavyzdžiu. Darna ir meilė namuose – darna ir meilė šeimos narių širdyse, kurią jie skleidžia ir išoriniame pasaulyje.
Vaikai – tarsi gležni daigeliai, iš kurių turi užaugti gražūs, tvirti medžiai. Tėvų rankose – ne tik jų vaikų, bet ir žmonijos ateitis, juk vaikai – tai rytojaus suaugusieji, nuo kurių priklausys visos žmonijos gyvenimas.
Iš paskaitų apie Vedų tradicijas šiuolaikiniame gyvenime, parengė ruvi.lt