Draugė pripylė man į taurę vyno ir, laikydama už alkūnės, nusivedė į virtuvę. „Paragauk ir pasakyk, ką manai“, – paprašė ji, ištiesdama vieną iš jos pačios paruoštų užkandžių – sumuštinuką iš rankų darbo krekerio, ožkų sūrio ir vytinto kumpio, papuoštą nuosavame darže nuskintu šviežiu gražgarstės lapeliu ir pagardintą lašeliu balzaminio acto. Tas šedevras buvo ypač gardus: dar kramtydama parodžiau į viršų iškeltą nykštį, o kai nurijau kąsnį, nuoširdžiai pagyriau draugę, sukūrusią šitokį delikatesą.
Ji – tobula šeimininkė, dienas leidžianti namuose prižiūrėdama vaikus ir besirūpindama menkiausiomis buities detalėmis. Besidairant po iki smulkmenų išpuoselėtą draugės buto aplinką, mane eilinį kartą persmelkė mintis: ir aš norėčiau sugebėti sukurpti panašių gardėsių, kuriuos nebūtų gėda pasiūlyti svečiams. Ir aš norėčiau jausti palaimą ruošdama maistą šeimai ir draugams.
Kodėl lig šiol taip nedarau? Tikrai nesu nebandžiusi. Mintis išvirti pietus nesyk yra nuvedusi mane į parduotuvę. Mano ketinimai būdavo kuo nuoširdžiausi. Viltį, kad viskas eis kaip sviestu patepta, kurstė apetitą žadinančių prekių įvairovė: traškios raudonos paprikos, gaivios salotų gūžės, sunokę pomidorai, rankų darbo makaronai, kruopščiai suguldyti rusvos spalvos pakuotėse. Entuziazmą taip pat kėlė lašiša, kurios dosnų gabalą su šypsena ištiesė draugiškas pardavėjas. Kol viską parsigabenu namo, motyvacija dar būna neišblėsusi: iškraudama krepšyje suguldytas daržoves paprastai puikiai žinau, kad netrukus imsiu gaminti maistą ir palepinsiu šeimą namuose ruoštu valgiu. Tik tada, kai krepšyje nelieka nė vienos daržovės, pasiryžimas nejučiom išblėsta: tuojau pat žengiu iš virtuvės ir užsiimu kuo nors kitu, ką neva būtiniausiai reikia padaryti.
Darbų turiu milijoną: paimti iš pašto dėžutės laikraščius, sulankstyti skalbinius, patikrinti telefono atsakiklį, dar kartą pavedžioti šunis... Taigi, laikas slenka, vėlyva popietė nejučiom virsta vakaru, o buvusio entuziazmo nelieka nė ženklo. Kaip galėčiau norėti plauti ir pjaustyti daržoves (nesvarbu, kokios jos dailios), kai laikrodis jau rodo pusę septintos. Berti prieskonius ant žuvies ir ją kepti taip pat neturiu jokio noro. Vien nuo minties, kad teks prisiliesti prie to, ką nusipirkau, bjūra nuotaika. Nebejaučiu menkiausio įkvėpimo kurti tą puikų patiekalą, kurį taip aiškiai įsivaizdavau.
Reikia pasakyti, kad ne visada buvau tokia. Kitados mėgau gaminti. Kai augau su tėčiu, sulaukusi dešimties virdavau pietus jam ir seseriai. Valgį ruošdavau ir pirmaisiais santuokos metais, ir tada, kai gimė vaikai: mėgau suktis virtuvėje, kad galėčiau nustebinti naują savo šeimą. Pačios gamintu maistu esu vaišinusi ir draugus. Vis dėlto bėgant laikui užsidegimas ruošti maistą pamažu išblėso.
Apie valgio gaminimą ėmiau galvoti kaip apie veiklą, pareikalaujančią begalės pastangų ir atsakomybės, – tokią, kuriai pasiaukodamas negauni jokios grąžos. Planuojant, apsiperkant ir ruošiant maistą sugaištama begalė laiko. Kai pagaliau apsidirbi, tavęs dar laukia stirtos nešvarių puodų ir keptuvių, kurias neišvengiamai teks plauti. Tokią akimirką sunku patikėti, kad tavo darbas – ko nors vertas meilės artimui kupinas gestas.
Pagrindinė mano problema ta, kad noriu tą veiklą pamėgti. Niekaip nepavyksta išmesti iš galvos nuo seno diegiamos idealios motinos vizijos – nuostatų dėl to, kokia ji turi būti ir ką turi daryti. Mane užvaldė idėja, kad namuose ruoštas valgis – neabejotinas įrodymas, jog esu puiki mama, ir nesvarbu, ką šiaip pavyktų pasiekti, jei kasdien neverdu šeimai pietų, vadinasi, esu niekam tikusi.
Logiškai mąstydama aš suprantu, kad valgio gaminimas tėra viena auginant vaikus tenkančių užduočių, todėl jos absoliutinti nereikia. Tarkim, mano tėtis gamino tik kelis patiekalus per visą mano vaikystę, tačiau mums jis atrodė idealus. Mano vyras daug prasčiau išmano virtuvės reikalus nei aš, bet nė kiek dėl to nesijaudina, be to, pataria ir man mesti iš galvos paikas mintis: neva valgio virimas neįrodo, kad vaikai auginami nepriekaištingai, o jam, esą, labai patinka, kaip aš jais rūpinuosi. Deja, vertindama save, mąstau visiškai kitaip: trokštu pajusti pasididžiavimą žinodama, kad man brangūs žmonės valgo mano gamintą maistą.
Taigi, noriu būti moterimi, lepinančia šeimą savo ruoštu maistu. Puikiai žinau, kiek daug reikšmės tenka mitybai, todėl man neramu, kad nesugebu tinkamai ja pasirūpinti.
Ilgiuosi laikų, kai kažkas rūpinosi manimi. Prisimenu savaitgalius, kai gaudavome mamos gaminto maisto. Man liūdna, nes žinau, kad mano vaikai negalėtų pasakyti, koks mano paruoštas patiekalas yra jų mėgstamiausias. Graudu, nes valgio gaminimas man – ne šiaip darbas, o vienas iš sunkiausių darbų, nes šitiek daug tenka padaryti, kol mintyse užgimusi idėja virsta ant stalo garuojančiu patiekalu. Tik nemanykite, kad vengiu bet kokio sunkaus darbo. Man net labai dažnai pavyksta įgyvendinti kitose srityse užsibrėžtus tikslus. Tačiau bėda ta, kad niekaip neišaušta ta diena, kai nestokočiau motyvacijos ir psichologinio nusiteikimo užsiimti būtent valgio gaminimu.
Pamaniau, kad gal tada, jei netektų mąstyti apie receptus ir pačiai pirkti produktų, užduotis palengvėtų. Taigi, nutariau pasinaudoti gatavų produktų rinkinių tarnybos teikiamomis paslaugomis ir išmėginau porą siūlomų receptų – patiekalus iš makaronų bei vištienos. Pirmiausia pagaminau papardelių (ilgi, plokšti, platūs makaronai) su žirneliais ir rikota, pagardintų citrinos žievele. Man buvo neapsakomai skanu, tačiau vaikams, deja, ne.
Antrą kartą bandžiau gaminti Viduržemio jūros stiliumi paruoštą vištieną su ryžiais. Išpūčiau akis, kai perskaičiau: „Negiliame dubenyje sumaišykite pirmus aštuonis ingredientus.“ Pirmus aštuonis? Vadinasi, bus ir daugiau? Pasijutau beviltiškai įklimpusi, tačiau, nors ir bambėdama, uoliai vykdžiau instrukcijas ir pagaminau patiekalą, deja, tik iš tolo panėšėjantį į prie recepto besipuikuojančią fotografiją. Šeima iš mandagumo jo bent paragavo.
Kai kitą kartą užsisakiusi produktų rinkinį nutariau ignoruoti receptą ir tiesiog iškepiau mėsą, užbėrusi įprastų prieskonių, suvokiau, kad net iš anksto sukomplektuoti ingredientai, pristatyti prie pat namų durų, neįkvepia noro su užmoju jų panaudoti.
Privalėjau atsisakyti maisto rinkinių prenumeratos, kol prie slenksčio dar nestovi kitas brangus paketas. Taigi, atidariau tą svetainės puslapį, kuriame buvo galima atšaukti užsakymus, ir suakmenėjau, kai prieš akis išvydau skiltį, kurioje turėjau įrašyti atsisakymo priežastį. Tikrai nemaniau, kad privalėsiu aiškintis. Pasijutau sutrikusi ir netgi pyktelėjau. Kokią teisę kas nors turi mane kvosti?
Dar kurį laiką stebeilijausi į pasiaiškinimui skirtą skiltį ir galop ryžausi parašyti tiesą. „Nesu tas žmogus, kuriam skirtos maisto pristatymo paslaugos. Nemėgstu gaminti maisto ir niekaip neprisiverčiu pamėgti šios veiklos.“ Kai išsiunčiau paaiškinimą, su palengvėjimu atsipūčiau (nė nemaniau, kad buvau taip įsitempusi).
Dabar jau suprantu, kad aibę metų mąstydama, kodėl negaminu maisto, raminau save įvairiais paaiškinimais: mano vaikai ir vyras pernelyg išrankūs, visi mėgsta skirtingą maistą, man įsiskausta galvą, kol sumąstau, ką paruošti vakarienei, be to, jaučiuosi pernelyg pavargusi, nes ištisas dienas pralakstau paskui mažus vaikus. Bet jie jau paaugliai ir dažnai namo grįžta tik į pavakarę, taigi, lakstyti nebereikia...
Kartais, aišku, ką nors pagaminu, tačiau tai būna laiko patikrinti, paprasti ir vis tie patys patiekalai, o ne kas nors ypatingo. Tarkim, antradieniais susėdame prie takų (tortilijos su mėsos ar kt. įdaru), kartais iškepu mėsainių, paskrudinu žuvies, patiekiu makaronų su sūriu. Tačiau užvis labiausiai man patinka užsakyti maistą. Kad ir kaip būtų, aš jau nebeverčiu savęs pamėgti gaminimo proceso ir atsikračiau minties, kad nesu gera mama, nes nekuriu kulinarijos šedevrų. Taip pat nebelyginu savęs su kitomis, ypač todėl, kad suprantu, jog išskirtinis dėmesys maistui gali rodyti ribotą požiūrį į motinystę.
Esu tokia pat motina kaip ir kitos: vadovaujuosi savo pačios principais. Rūpinuosi, kad vaikai leistų laiką su bendraamžiais, padedu į šalį telefoną, kai būnu su jais, bandau suprasti, kodėl jie nebenori lankyti kokio nors būrelio, kas vakarą pasikalbu. Na ir kas, kad priperku greitmaisčio, kai jie išsirengia nakvoti pas draugus? Juk ir pati kartais kramsnoju saldainius. Tikrai negalėčiau įvardyti firminio savo patiekalo, užtat išmokau nepertraukti dukters, kai ji mėgina pasakyti tai, kas jai svarbu.
Ko gero, niekada neužsigeisiu gaminti maisto. Nors idėja skamba viliojančiai, žinau, kad tai – ne mano sritis. O gardžiai pavalgyti aš iš tiesų mėgstu. Esu tiesiog nepriekaištinga gurmanė!
Dabar, kai pagaliau ištrūkau iš priverstinio maisto gamybos maratono, turiu begalę laisvo laiko, kurį, tikiu, pavyks prasmingai panaudoti.