Automobilį VAZ 2101 vairavau aš. Prie užšąlusio ežero privažiuoti nebuvo įmanoma: nuokalnė, slidu, užpustytas keliukas (o juk tuo metu žieminių padangų ar dygliuotų nebuvo). Automobilį teko palikti. Ir būtent čia prasidėjo nuotykiai.
Kažkokiu tai būdu, priekyje sėdėjusio bičiulio automobilio saugos diržas išslydo iš laikiklio ir iškrito per atidarytas automobilio galines dešinės pusės dureles. Aš siekiau saugos diržo ir mano dešinės rankos plaštaka atsidūrė tarp durelių ir automobilio rėmo. Tuo metu gale sėdėjęs bičiulis užtrenkė dureles, prieš tai nuspaudęs jos fiksatorių, kad durelių negalima būtų atidaryti iš išorės. Rankos visi pirštai liko prispausti. Giminaitis ir bičiuliai pradėjo tolti nuo automobilio, bet po kurio laiko susivokė, kad kažkodėl aš neinu su jais, o sėdžiu automobilyje. Grįžę pamatė, kas atsitiko, atidarė duris, išlaisvino ranką, kurią labai skaudėjo, ji pradėjo tinti.
Žmonos brolis pasiūlė greitai nusiimti vestuvinį žiedą, kuris buvo ganėtinai platus, kad jo vėliau nereikėtų nupjauti. Taip ir padariau. Žvejyba buvo baigta, jai dar neprasidėjus. Grįžau į uošvių namus ir pasigedau vestuvinio žiedo.
Vėl sėdau į automobilį ir grįžau į įvykio vietą. Su žmonos broliu perkasėme sniegą iki įšalusios žemės, bet žiedo taip ir neradome. Aišku ne kartą labai kruopščiau išvaliau automobilio saloną, bagažinę. Buvau susitaikęs su mintimi, kad žiedas pamestas negrįžtamai. Supratau, kad skausmas, kurį patyriau dėl pirštų nagų nusilupimo ir ilgo jų užaugimo iš naujo, yra niekas palyginus su tuo moraliniu skausmu, kurį jauti pametęs vestuvinį žiedą.
Jau buvau pradėjęs ieškoti galimybių įsigyti kažką panašaus į nešiotą vestuvinį žiedą (juk tam, pavyzdžiu, idealiai tiko žmonos žiedas, nes 1977 metais buvo pirktas pagal vedybinį taloną ir mūsų žiedai skyrėsi tik šiek tiek pločiu ir diametru), bet atsitiko taip, kad tuo pačiu automobiliu važiavau tų metų vėlų rudenį. Kelyje teko padėti autoįvykio metu sužeistiems žmonėms. Atsimenu, kad reikėjo binto, ir guminės žarnelės (žguto), kuri buvo naudojama galūnėms užveržti, siekiant sustabdyti kraujavimą.
Po pagalbos suteikimo, aš pradėjau dėlioti pirminės medicininės pagalbos suteikimo vaistinėlės turinį, kurį tiesiog buvau paskleidęs automobilio bagažinėje. Ir čia malonus netikėtumas – binto pakuotėje mano vestuvinis žiedas. O juk buvo praėję daugiau kaip geras pusmetis.
Žiedą nešiojau nuolat ir dar išsaugojau aštuonerius metus po žmonos mirties. O šiais metais atidaviau sūnui, kuris sukūrė šeimą. Gautą žiedą jie panaudojo jaunavedžių žiedų nukaldinimui.
Tokia vieno vestuvinio žiedo istorija.
Jonas