Pasakojimai apie pašėlusius kavaleristus iš tiesų buvo populiarūs XIX amžiuje – apie bevardį uloną ar apie garsųjį husarų karininką, karo su Napoleonu didvyrį Denisą Davydovą. Poručikas Rževskis tų laikų anekdotuose neminimas.
Tulos istorikas Romanas Klianinas darė prielaidą, kad folklore nuo XIX a. pabaigos galėjo išlikti pasakojimai apie Sergejų Rževskį iš Veniovo miesto, kurio chuliganiškų poelgių galėtų pavydėti bet kuris husaras. Pavyzdžiui, vieną sykį jis pasirodė maskarade apsirengęs kartoniniu krosnies kostiumu, uždėtu ant nuogo kūno, be to, kostiumas „įdomiausiose“ vietose turėjo dureles. Ant durelių buvo užrašas: „neatidarinėkite krosnies, joje karšta“.
Apie jį rašė laikraščiai, bet nėra duomenų, kad pasakojimai apie šį vyruką iš provincijos tuo metu tapo folkloro dalimi. Tačiau be polinkio šokiruoti, jis turėjo mažai ką bendro su veržliu poručiku iš anekdotų. Šis Rževskis negėrė, nekentė azartinių žaidimų, nešoko ir nemokėjo merginti damų – apskritai, kaip memuaruose reziumuoja jo dukterėčia, „iš jo išėjo gėdingas gvardietis“.
Poručikas Rževskis tapo anekdotų herojumi praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje, kino ekranuose pasirodžius Eldaro Riazanovo filmui „Husarų baladė“. Filmo veiksmas vystosi 1812 metais, o jo herojus – husaras, lovelasas ir plevėsa Dmitrijus Rževskis – kovoja su prancūzais ir užkariauja kavaleristės Šuročkos Azarovos širdį.
Mitas ar tiesa: pirmą kartą poručikas Rževskis pasirodo kine
Netiesa. „Husarų baladė“ – Aleksandro Gladkovo pjesės „Senų senovėje“ ekranizacija. Būtent šioje pjesėje pirmą kartą pasirodo poručikas Dmitrijus Rževskis. Pjesė buvo kuriama 1940 metais ir 1941 metų pradžioje, o jos premjera įvyko 1941 m. lapkričio 7 dieną apsiaustame Leningrade. Spektaklis ne vieną kartą buvo nutraukiamas dėl skelbiamo oro antskrydžio pavojaus, aktoriai kartu su žiūrovais nusileisdavo į slėptuvę, o atšaukus pavojų grįždavo ant scenos.
Žiūrovai pjesę įvertino labai palankiai, ji buvo statoma ir po karo, bet masinės kultūros reiškiniu poručikas Rževskis tapo tik po to, kai ekranuose pasirodė „Husarų baladė“. Tai ne vienintelis atvejis, kai literatūros kūrinio herojus „įsiliejo“ į folklorą po ekranizacijos: taip nutiko su Štirlicu, Čiapajevu, Holmsu.
Mitas ar tiesa: poručikas Rževskis buvo Puškino giminaitis
Tai tiesa. Pirmasis Rusijos imperijos istorijoje poručikas Rževskis, vardu Jurijus, valdant Petrui I-ajam tarnavęs Kristaus Atsimainymo pulke, o vėliau tapęs Žemutinio Naugardo vicegubernatoriumi, buvo poeto proprosenelis.
Mitas ar tiesa: pavardė Rževskis kilo iš miesto Rževo pavadinimo
Tai tiesa (nors anekdotai siūlo versiją, kad ši pavardė yra susijusi su tuo, ką legendinio poručiko protėviai išdarinėdavo su damomis rugiuose (iš rusų kalbos žodis „rož“ reiškia rugius – red. past.)). Kilmingos pavardės dažnai būdavo kuriamos iš vietovardžių – pagal nuosavybę ar kilmę. Pirmieji Rževskiai rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėti dar XIV amžiuje. Manoma, kad jie tęsia Smolensko Riurikų dinastijos giminę. O štai miestų Rževų Rusijoje buvo du – vienas prie Volgos, išsaugojęs savo pavadinimą iki šių dienų, ir vienas netoli Pskovo, šiandien vadinamas Novorževu. Apskritai, XIX amžiuje nemažai dvarininkų Rževskių gyveno ne tik Tverės ir Pskovo gubernijose.
Mitas ar tiesa: Dmitrijus Rževskis turėjo realų prototipą
Jo iki šiol visur ieško istorikai. Denisas Davydovas, kurio atsiminimai įkvėpė Gladkovą, savo „Partizaninių veiksmų dienoraštyje“ pasakojo apie susitikimą su papulkininkiu Pavlu Rževskiu ir jo pulku 1812 metų lapkritį. Bet tik tiek. Kaip rašo istorikas Olegas Kondratjevas, „greičiausiai dramaturgas paėmė jam patikusią realiai egzistavusio papulkininkio pavardę, pakeitė jo vardą ir „pažemino“ jo laipsnį (ir tai suprantama, juk jo Rževskis yra pakankamai jaunas ir dar nepasiekęs aukštumų)“. Pasak paties Gladkovo, „Rževskis atsirado iš Deniso Davydavo eilėraščio „Lemtingas vakaras“.
Mitas ar tiesa: Rževskis su Nataša Rostova, Pjeru Bezuchovu ir Andrejumi Bolkonskiu pasirodo viename literatūros kūrinyje
Kelių kartų moksleiviai, prisiklausę anekdotų apie tai, kaip poručikas mergina Natašą Rostovą ir bendrauja su Bezuchovu ir Bolkonskiu, kruopščiai ieškojo galantiškojo husaro paminėjimo romane „Karas ir taika“.
Tačiau Tolstojaus herojus su Rževskiu sieja tik Napoleono karų epocha ir populiarumas pasirodžius romano ekranizacijai. Sergejaus Bordarčiuko filmas „Karas ir taika“, kaip ir „Husarų baladė“, buvo nufilmuotas praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje, todėl tautos sąmonėje kino epopėjos personažams šalia Rževskio atsirado vietos.
Mitas ar tiesa: Rževskis bendravo su Puškinu, Lermontovu, Tolstojumi
Didieji rašytojai populiariuose anekdotuose dažniausiai Rževskiui
„pametėja“ nešvankių kalambūrų. XIX amžiuje žymūs rašytojai ir poetai buvo mėgstami anekdotų herojai, todėl kitame šimtmetyje perėjo ir į linksmas istorijas apie išgalvotą husarą.
Mitas ar tiesa: poručikas Rževskis mėgo alų
Anekdotuose apie galantiškąjį husarą neretai minimas šis gėrimas, o Rževe poručiko veidas puošia keleto vietinio alaus rūšių etiketes. Gladkovo pjesėje husarai užsimena apie įvairius ragautus gėrimus: degtinę, „žžonką“ (karštas gėrimas iš alkoholio, vaisių ir deginto cukraus), romą, punšą, keletą rūšių vyno, araką (Kaukazo ar Vidurio Azijos stipraus spirituoto gėrimo rūšis), o štai apie alų – nė žodžio.
Savo kūryboje daug dėmesio alui neskiria ir Denisas Davydovas, nors husarai, be abejo, gėrė viską, ką galėjo. Gali būti, kad alaus ignoravimą nulėmė ne jo prastuomenės gėrimo reputacija (menotyrininkė Julija Demidenko tvirtina, kad alus vulgariu pradėtas laikyti tik 19 amžiaus pabaigoje), o tai, kad husarai tiesiog mėgo gerti kažką stipresnio.
Mitas ar tiesa: Rževskis tarnavo viename pulke su Denisu Davydovu
„Poetas ir partizanas“ Davydovas – pulkininko Davydo Vasiljevo prototipas, kuris vadovauja kovojančiam Rževskiui ir pjesėje, ir filme. Vasiljevas priklauso Achtyro pulkui, kaip ir Davydovas 1812-1814 metais. „Tavo polinkis peštis, broli, jau seniai tapo Achtyro pulko patarlių dalimi“, - šis personažas sako Rževskiui Gladkovo pjesėje.
Tačiau nesutampa tikrųjų Achtyro karininkų ir pjesėje vaizduojamų personažų uniformų spalvos – Achtyro karininkų uniformoms būdinga ruda spalva, o pjesės herojų uniforma – žydra. 1812 metais žydros spalvos elementai buvo būdingi Grodnensko pulko husarų uniformoms. Filme „Husarų baladė“ Rževskis apsirengęs Mariupolio pulko spalvų – tamsiai mėlyna – uniforma. Gali būti, kad dramaturgas turėjo omenyje būtent Mariupolio pulko uniformą. Tiesa, pjesėje ji „pašviesėjo“ ir iš mėlynos tapo žydra, galbūt tam, kad gražiau skambėtų pjesės eilės.
Įdomu tai, kad Ukrainos mieste Pavlohrade 2006 metais buvo pastatytas paminklas Rževskiui, nors su Pavlohrado husarų pulku poručikas, pagal pjesės tekstą, neturi nieko bendro, tik atpažįsta jo spalvas ant Šuros Azarovos uniformos. Tačiau filme Šura dėvi Sumsko pulko spalvų uniformą. Režisierius Eldaras Riazanovas neslėpė, kad istorinis atitikimas jam nebuvo svarbus: „Nutariau, kad ekrane mes nekursime senovinių baldų, drabužių, ginklų, ūsų ir žandenų muziejaus. Svarbiausia – surasti būdą, kaip teisingai perteikti pačią to laikmečio dvasią“.
Mitas ar tiesa: poručikas Rževskis vaidino teatre
Anekdotuose Rževskis vis pasirodo ant scenos, tai Čackovo iš „Vargas dėl proto“ (beje, pjesės autorius Aleksandras Gribojedovas taip pat tarnavo husarų pulke), tai Otelo vaidmenyje... bet kiekvieną kartą pamiršta tekstą ir deklamuoja ką nors necenzūrinio. Iš tiesų, anuomet karininkui ir dvarininkui vaidinti profesionalioje scenoje nebuvo priimtina – iki to laiko, kai imperatoriaus Aleksandro II sūnėnas, didysis kunigaikštis Konstantinas Konstantinovičius, 1884 metais įkūrė literatūros ir teatro būrelį. Todėl Rževskis Gladkovo pjesėje sužiba tik karinių veiksmų teatre. Nepaisant to, kad būtent teatrui jis turi būti dėkingas už savo atsiradimą.