Herpetologas Gerardas Paškevičius sako, kad žuvys sudaro didelę dalį žalčių mitybos raciono.
„Žalčiukus prie žuvies traukia labai stiprus kvapas, kurį ji skleidžia. Žalčiukas iškišęs dvišakį liežuvį jaučia, kur ji yra“, – pasakoja roplių žinovas.
Paklaustas, ar žalčiui nebus sudėtinga praryti tokią atrodytų jam nemažą žuvį, specialistas tikina, kad tikrai ne, mat gyvačių apatinis žandikaulis nėra suaugęs.
Tai reiškia, aiškina herpetologas, kad tarp apatinio žandikaulio yra perskyrimas ir tampri plėvelė, kuri leidžia žalčiui plačiai išsižioti, o taip išsižiojęs jis gali praryti didelį grobį.
„Kadangi kramtymo funkcijos žalčiai neturi, raumenys veikdami bangavimo principu tą žuvį stumia gilyn į skranduką. Žmonės gali atskirti paėdusias gyvates – jos yra išsipūtusios, t. y. labiau išplatėjusios žemiau kaklo link uodegos per visą kūną, kadangi jų organų sistema yra vamzdelinė ir pailgėjusi“, – pasakoja jis.
Anot jo, žaltys po tokių pietų bus sotus daugiau nei savaitę.
„Roplių virškinimas trunka labai ilgai, nes jie yra šaltakraujai gyvūnai. Tai reiškia, kad jų kūno temperatūra priklauso nuo aplinkos, taigi lygiai taip pat visi kūne esantys fermentai suaktyvėja esant tinkamai temperatūrai.
Žaltys bandys ieškoti saulėtos vietos, šildytis, kas padės suvirškinti grobį“, – paaiškina G. Paškevičius.
Pašnekovas primena, kad radus paėdusį žaltį svarbu jo neimti ant rankų, nebandyti kilnoti ar gaudyti, nes išsigandęs tą grobį jis gali atryti bandydamas pasprukti: „Tai žalčiui nėra į naudą. Žaltys atrydamas grobį pakelia skrandžio rūgštį, kuri pakankamai stipriai nudegina gleivinę, dėl to gyvatės kurį laiką negali maitintis.“
„Pamatę žaltį ar bet kokią kitą gyvatę su dideliu gumbu kūno viduryje, žinokite, kad ji yra paėdusi ir jos trikdyti nevalia“, – priduria G. Paškevičius.
Pašnekovas sako, kad žaltys pats tokio dydžio žuvies greičiausiai nepasigavo, galimai rado, arba ši jau buvo pasiligojusi, kas ir leido jam ją sučiupti.