Stebėdamas šių laikų raudoną rubuilį Kalėdų Senelį jis šypsosi – žvelgiant istoriškai tai gan nauja mada, todėl lietuviams galėtų būti labiau priimtinas toks pat naujoviškas, bet labiau savas senelis Kalėda, apsirengęs vilkų kailiais ir išlipęs iš Čepkelių raisto.
Šiandienos Europoje pagrindinė kalendorinio ciklo šventė yra Kalėdos. Bet daugumoje šventinių tradicijų labiausiai pažymima pirmoji Kalėdų diena, o štai Lietuvoje svarbiausios apeigos vyksta šventinės dienos išvakarėse, kai rengiama iškilminga Kūčių vakarienė, sukviečianti iš tolimiausių kraštų visą šeimą kartu laukti Kalėdų stebuklo.
Šventė prasideda nuo pirties
Etnologas pasakojo, kad gruodžio 24-ąją ritualinis pasirengimas šventei pradedamas nuo pirties, visi iškaista, išsiprausia, vėliau apsirengia švarius drabužius. Vaišių stalas taip pat visuomet padengiamas balta, švaria staltiese, po ja pakiša šieno, mat šiaudai krikščioniškame šventės kontekste simbolizuoja ėdžias, į kurias buvo paguldytas kūdikėlis Kristus.
Bet pažvelgę į senąją švenčių tradiciją pamatysime, kad šiaudai dažnai figūruoja minint mirusius protėvius, pavyzdžiui, būdavo klojami pakelėje laidotuvių metu, kad mirusįjį lydinčios artimųjų vėlės turėtų kur pailsėti, šiaudai buvo būdingas persirengėlių aprangos elementas – dažnas jų turėdavo šiaudų prikimštas kupras, susijuosdavo šiaudų grįžte.
Ritualinę simboliką turėjo ir Kūčių valgiai, ir net susėdimo tvarka. Senoji kultūra nurodo, kad sūnūs sėdi tėvui iš dešinės, dukros – iš kairės, o šeimininkė priešais arba šalia.
Muziejininkas dr. A. Vaicekauskas aiškino, kad Kūčių vakaras pradedamas nuo giminės mirusiųjų pagerbimo. Ši tradicija žinoma nuo seniausių laikų, kuomet pasirodo pirmieji lietuvių papročius aprašę rašytiniai šaltiniai. Dar XIX šimtmetyje mirusieji giminės protėviai būdavo paminimi žodžiu, kiek tik jų prisimindavo senoliai. Vėlesniais laikais toks paminėjimas keičiamas bendra malda už mirusiuosius, dar vėliau – asmeniška malda už savus mirusiuosius.
Dar ir šiandien daugelis šeimų palieka po tuščią lėkštę, kad naktį apsilankę – pavalgytų. Tuomet seka kitas ritualinis veiksmas – kalėdaičio padalinimas, beje, jis turi būrimo ypatybių. Pavyzdžiui, jei laužiant kalėdaitį tau atiteks didelis gabalas – kitąmet laukia gera dalia, jei mažas – prastesni metai, o jei atsilauži dalį su kryžiaus ženklu – anapus keliausi.
Kaip krikščioniška tradicija reikalauja, žmonės visą vakarą laikosi rimties. Romumo reikalaujama dėl įsitikinimo – nepadoriai elgtis Viešpaties gimimo dieną – nedera. Negalima Kūčių dieną nešti šiukšlių pilti lauke, nes pripilsi Viešpačiui į akis; negalima ir vandens lauke pilti. Dar senesni tikėjimai yra tie, kuriuose, tokiame pat kontekste, minimos mirusių vėlės.
Po kalėdaičio dalinimo kviečiama vaišintis, paragauti visų patiekalų bent po kąsnelį.
Kodėl Kūčių stalas turi būti gausus
Etnologas aiškino, kad Kūčių vaišės susijusios su mitologizuoto laiko suvokimu. Šventinis laikas yra nekasdienis ir net ne žmonių pasaulio laikas. Ritualų metu žmogus patenka į laiko pradžią, Kalėdų laikotarpio apeigos, tikėjimai, tautosaka rodo, kad mūsų protėviai šį metą suvokė, kaip laiko pabaigos ir naujo laiko pradžios momentą.
„Viena iš švenčių ritualų paskirčių – patikrinti, kiek žmogus dar yra žmogus, kiek jis atitinka pirmapradį savo modelį. Rituale jis gali pasitikrinti, ar pasaulis dar tikras, toks, koks turi būti. Iš to išplaukia suvokimas: jei šventės metu, kuri grąžina viską į mitinį laiką, ant stalo yra maisto produktų – taip bus ir ateity: kiekvienąkart grįžtant tą patį rasi.
Tai gausos užtikrinimo ritualinė forma, todėl stengiamasi suruošti kuo gausesnes vaišes. Ši tradicija ypač kaime gyva, nors jaunimas dažnai pasipiktina: „Kiek gi galima valgyti?!“ Bet ji ateina iš protėvių tradicijos, žemdirbiui tai buvo svarbu, nes pakankamas maisto kiekis sąlygojo galimybę išgyventi, pratęsti savo ir visos bendruomenės egzistenciją“, – aiškino dr. A. Vaicekauskas.
Kiek turi būti patiekalų, nejau būtinai 12, nes Jėzus turėjo būtent tiek apaštalų? Etnologas A. Vaicekauskas ragina neprisirišti prie konkretaus skaičiaus, jis pritaria nuomonei, kad prievolė ant stalo padėti būtinai 12 valgių atėjo iš galimos skaičiaus trys simbolikos: „Žmogus seniau skaičiavo: vienas, du ir daug. Kitaip sakant, ritualinė skaičių simbolika formavosi tokiais senais laikais, kai vienetą ir porą dar suvoki, o viskas, kas virš poros, jau yra daug; taigi dvylika galima suvokti kaip skaičiavimą daug kartų po daug. Lietuvių mitologijoje gausa labai svarbu“, – aiškino etnologas.
Patiekalai: per Kūčias jokios mėsos ir alkoholio
Advento laikotarpis (4 savaitės iki Kūčių) nurodo, kad 18-60 m. asmenims reikia laikytis pasninko: draudžiama valgyti mėsą, vartoti alkoholį. Seniausias archajinis, ritualinis lietuvių patiekalas yra nedaiginti kviečiai – grūdai su saldintu vandeniu, vėliau juos keitė košė, blynai, duona, kvietiniai – figūriniai kepiniai. Dar galima valgyti žuvį, kiaušinius, pieno produktus.
Retkarčiais ant Kūčių stalo būdavo padedami mėsos patiekalai, tačiau jie būdavo valgomi tik nuo rytojaus – per Kalėdas.
Pavalgius vakarienę, nukraustoma didžioji dalis patiekalų (dalis paliekama giminės vėlėms vaišintis), iš po staltiesės ištraukiami šiaudai ir nešami visiems gyvūnams, net ir tiems, kurie neėda šieno. Taip pademonstruojamas šventės bendrumas: visi dalinasi su visais. Šiauduose prieš nešant ieškodavo kokie grūdai daugiausiai įsipainioję: rugiai, miežiai, avižos ar kt., kurių grūdų rasdavo daugiausia – tikėdavo, kad tais metais jie geriau augs, todėl jų daugiau ateinančiais metais bus pasodinama.
Naktį prabyla gyvūnai, bet specialiai jų klausyti – nevalia
Po Kūčių vakarienės imama laukti stebuklingo meto – vidurnakčio. Paros ribos laikas buvo laikomas ypač palankiu ateities būrimui. Tikėdavo, kad šventės vidurnaktį gali dėtis dalykai, kurie neįmanomi žmogiškame laike. Tarkim, vanduo tapti saldžiu arba pavirsti vynu.
Anot pašnekovo, mitinės sąmonės požiūriu šventinę naktį suirdavo žmonių pasaulį ir užpasaulines sritis skyrusios ribos, todėl lygiai vidurnaktį pasirodo anapusinio pasaulio galios, raganos, kurios avis kerpa Kūčių naktį, vaiduokliai, velnią irgi gali sutikti, jei keliausi nederamu laiku ir nederamoje vietoje, tarkim kryžkelėje.
Gyvūnai prabyla žmogaus balsu, pasiseks, jei nugirsi atsitiktinai, tuomet sužinosi, kokia tavo ateitis, kur turtai paslėpti, įgysi išminties ir žinių, kurios padės gyvenime. Tačiau, jeigu pats eisi klausyti – tavęs lauks bausmė. „Yra pasakojimai apie šeimininką, kuris besiklausydamas nugirsta kaip karvė arklio klausia, kodėl tiek daug ėda, o arklys atsako: „Kad rytoj reikės daug ir sunkiai dirbti – šeimininką į kapus gabensiu.“ Žmogus išsigąsta, nuo kopėčių nusiverčia ir pranašystė išsipildo!“, – mito tradiciją pasakojo dr. Arūnas Vaicekauskas.
Burtų kaip iš gausybės rago
Seniau, kai baigdavo Kūčių vakarienę, laikrodžiui išmušus 24 val., prasidėdavo pagrindiniai būrimai. Dalis jų išlikę iki šių dienų: merginos Kūčių naktį klauso iš kurios pusės šunį išgirs lojant, vadinasi ten nutekės. Etnologas aiškino, kad senasis variantas dar sudėtingesnis: merginos paima šluotą, šluoja skersai kambario iki slenksčio, sušluoja šiukšles ir neša į kelio kryžkelę išpilti, tik tada klauso iš kurios pusės šuo loja. Verta priminti, kad sankryža simbolizuoja šio ir ano pasaulių susikirtimą, o šuo (greta vilko) yra chtoniškiausias lietuvių kultūros gyvūnas, vedantis į anapusinį pasaulį.
Iš senesnių burtų – merginos gamina po savo pyragėlį su kanapėmis, padeda ant slenksčio ir įleidžia šunį. Kurios pirmą pyragėlį suės – ta pirma ir ištekės. Beje, tamsiuoju metų laiku minint mirusius protėvius, lietuviai kanapes naudojo nuo seno, taip pat apeigose naudotos aguonos, alkoholis – mokslininkai spėja, kad svaiginančios medžiagos bei gėrimai ritualuose naudojami, kad būtų lengviau panaikinta riba tarp šio ir ano pasaulių.
Kanapes ritualinėje praktikoje vartojo ir kitos tautos. Štai Herodotas aprašydamas skitų laidotuvių papročius rašo, kad šie svaiginosi kanapių lapais, jog laužo liepsnose regėtų kaip mirusiojo dvasia palieka gyvųjų pasaulį.
Dr. A. Vaicekauskas teigė, kad tarpukariu Lietuvoje atsirado daug loterinio tipo burtų: užsirašai vaikinų vardus ant popieriukų, pasidedi po pagalve ir kurį susapnuosi, tas bus tavo mylimasis. Senesnis variantas – kuris sapne paduos rankšluostį, nes rankšluostis kaip tiltas žymi ribą tarp šio ir ano pasaulių. Burtus gali daryti ir vaikinai, tiesiog visur minimos besiburiančios moterys, nes jos buvo namuose, tapo tradicijų puoselėtojomis, o vyrai dirbo laukuose, tam neturėdavo laiko.
Eglutė atsirado nesenai
Po būrimų nakties išaušdavo Kalėdų rytas. Anksti vykdavo Bernelių pamaldos, vėliau grįžus iš bažnyčios šeima sėsdavo prie stalo vaišintis, ši diena nebuvo labai ritualizuota, jau leidžiama linksmybės, žaidimai, tačiau tik šeimos, giminės rate. Antrąją Kalėdų dieną galima keliauti ir į svečius, pas kaimynus – vieni kitų pasveikinti. O kaime prasidėdavo šventinių jaunimo pasilinksminimų laikas.
Pasirodo, kad šiais laikais taip sureikšminta Kalėdų eglutė, kurią privalu turėti papuoštą namuose – lietuvių kultūroje atsirado visai nesenai. Mada atkeliavo iš užsienio.
„Žmogus visada kopijuoja geriau gyvenantįjį. Žiūrint į valstiečio drabužio istoriją, namų architektūrą (kai atsiranda taip vadinamos „gonkos“ imituojančios dvaro kolonas), matoma akivaizdi dvaro kultūros įtaka. Eglutė dvaruose pasirodo praktiškai tuo pat metu kaip Vokietijoje – XVIII pab. – XIX a. pr. Į valstietiškas sodybas eglutės mada atėjo dar po 100 metų – maždaug tarpukariu ir liko iki šių dienų“, – dėstė dr. A. Vaicekauskas.
Pradžioje kaimo gyventojai eglutę puošdavo žaisliukais, obuoliais, saldainiais. XX a. 3-4 dešimtmečiais gyvenimas Lietuvoje pasikeitė tiek, kad miestiečiai ir turtingų ūkininkų šeimos jau galėjo leisti sau pirktinius žaisliukus. Kaip tik panašiu metu pasirodė vokiški mediniai Kalėdų eglutės žaisliukai, pavyzdžiui, ir šiandieną vis dar populiarūs malūnėliai su žvakutėmis.
Kalėdų Senelio prototipas – šv. Mikalojus
Vakarietiškoje tradicijoje kalėdinis dovanojimas iš pradžių buvo siejamas su Šv. Mikalojumi ir tik XVI a. reformacijos apimtose šalyse ši tradicija susieta su kūdikėliu Kristumi bei persikėlė į Kalėdas. Anot dr. A. Vaicekausko, pagal krikščionišką legendą, Šv. Mikalojus buvo Miros vyskupas, kilęs iš turtingos šeimos. Jis savo turtus išdalijo vargšams ir už tai, Viešpats jam suteikė stebuklų darymo galią: gali imti iš nieko ir dovanoti.
„Beniliukso šalyse, Prancūzijoje ir šiandien kalėdines dovanas atneša Šv. Mikalojus, kuris tradiciškai vaizduojamas vyskupo drabužiais jojantis ant žirgo ar asilo. Tiesa, šiuolaikinėje miesto tradicijoje gyvūnus dažnai keičia sraigtasparnis, o pas olandus Šv. Mikalojus anksčiau atvykdavo „garlaiviu iš Ispanijos“. Į Vilnių irgi Kalėdų Senelis iš Šiaurės atkeliauja lėktuvu“, – pastebėjo etnologas.
Šv. Mikalojus turi daug funkcijų, viena jų – mokslininkų, egzaminus laikančių studentų ir besimokinančių vaikų globėjas. Iš čia atsiranda tradicija teikti dovanas vaikams už jų gerus darbus. Jei yra geri darbai, tai yra ir blogi. Todėl daugelyje Europos tradicijų šalia teigiamo dovanas nešančio personažo yra neigiamas – baudžiantis vaikus už jų prasikaltimus.
Pavyzdžiui, Nyderlanduose – Juodasis Piteris, jis juodas, nes pro kaminą landžioja ir nešioja dovanas. Jei Šv. Mikalojus neša dovanų pilną maišą, tai jo porininkas eina su blogiems vaikams skirtu rykščių ryšuliu.
Lietuvoje personažo vietą galėtų užimti senelis Kalėda
Kalėdų dovanų tradiciją Naujajame pasaulyje išplatino reformacijos paskatinta išeivių iš Vokietijos migracija į JAV. Būtent čia sukurtas viso pasaulio vaikams pažįstamas Santa Klauso personažas atgal į Europą grįžo 1931 m. su Coca Colos kampanija, kai kompanijos pasirinktą spalvą atliepiantis amerikiečių Santa Klausas tapo šios kompanijos reklaminiu veidu.
„Siekdami savo tikslų, Coca Cola kompanijos verslininkai sukūrė raudonus kailinius dėvinčio, apvaliaskruosčio ir ilgabarzdžio Kalėdų Senelio stereotipą ir kartu su savo produkcija parvežė į Europą“, – pasakojo dr. A. Vaicekauskas ir pridūrė: „Džiaugčiausi, jei Lietuvos vaikai labiau tikėtų lietuvių Kalėdų Seneliu – Kalėda, kurį jau daug metų mėgina populiarinti Vilniaus etnokultūros entuziastai. Iš ties, mūsų tautos tradicijas kur kas geriau atitinka ir senio kalėdos dėvimi vilko kailio drabužiai ir legenda bylojanti, kad jis esą atkeliauja iš Čepkelių raisto.“
Beje, daugelyje pasaulio valstybių, Kalėdų senelio personažai yra rengiami profesionaliai – dar 1937 m. JAV Mičigano valstijoje įsteigta pirmoji Charleso V. Hovardo Kalėdų Senelių mokykla, šiuo metu tokios specialybės specialistus rengia ir specialūs universitetai.
Kalėdines dovanas teikiantys personažai Lietuvos kaime – dar naujesnė tradicija, nei pati Kalėdų eglutė. Tiktai XX a. 4 dešimtmetyje tarp kaimo persirengėlių pasirodo – Senųjų ir Naujųjų metų personažai, kurie išsakę ūkinius ar sveikatos linkėjimus, kartais apdovanodavo mažuosius.
Retkarčiais dovanų duodavo ir Trys karaliai sausio 6-ąją. Paprastai, dovanų (ir nebūtinai Kalėdoms) parvežę tėvai jas patys paduodavo vaikams pasakydami, kad esą radę kur parugėse ar sutikę kiškį, kuris ir davęs dovanų, iš čia ir posakis: „parvežti kiškio/zuikio pyrago“.
Laplandijos Kalėdų Senelis – vienas sėkmingiausių verslo projektų
Pasiteiraujame etnologo apie Kalėdų Senelį Šiaurėje, Laplandijoje, kur tikima, kad gyvena pats tikriausias Kalėdų Senelis. Tačiau pašnekovas turi kitokių įžvalgų: „Tai vienas sėkmingiausių verslo projektų. Juk „tradicinio“ suomių Kalėdų senelio vardas semantiškai susijęs su Kalėdų ožiu – jula puki, tačiau Coca Colai suformavus dabartinio Senelio įvaizdį, suomiai sugalvojo, kad jis gyvena Laplandijoje su savo pagalbininkais ir šiandieną viso pasaulio vaikai tuo tiki, rašo laiškus. Sukurta visa komercinė struktūra: viešbutis, pramogos, elniai, šio senelio aplankyti atvažiuoja daugybė žmonių“, – komentavo dr. A. Vaicekauskas.
Jis paminėjo ir rusų Velikij Ustiuge gyvenantį rusišką analogą – Senį Šaltį. Paklaustas apie Seniui šalčiui sakytus bei šiandieną vis dar sakomus eilėraštukus, pašnekovas iškėlė prielaidą, jog sakyti eilėraščius Kalėdų Seneliui tradicija atėjo per mokyklas, greičiausiai, dar iš carinės Rusijos laikų. „Sovietmečiu vėl buvo pašalinti visi krikščioniški ritualiniai momentai, liko tik rusiškas Ded Moroz ir eilėraštis“, – aiškino etnologas. Jo manymu, tradicijas reikia adaptuoti prie šiandienos, bet miestu pritaikytą tradiciją vis tik reiktų kurti ant savosios tradicijos pamatų, o ne aklai sekant iš vakarų atėjusiomis inovacijomis.
Etnologas neabejoja, kad ateity tradicijos dar labiau komercializuosis. „Mes vis dar gyvenam prognozių pagal Vakarų pasaulį eroje. Pasaulis toliau skubės, tačiau mažai tautai išlaikyti savo identitetą – būtina.“
Dovanojimo tradicija atėjo iš Antikos
Dr. A. Vaicekausko pasiteiraujame apie dovanojimo tradiciją: šiandieną apsirengęs raudonai, žvitrus, linksmas senukas, ir gyvena jis Laplandijoje su pulku nykštukų, keliauja pas viso pasaulio vaikus elnių kinkomose rogėse su dovanomis. O kaip buvo praeityje ?
Etnologas šypsosi ir pradeda pasakoti apie romėnų laikų dovanojimo paprotį, kuris prasidėdavo per Naujuosius metus (Antikos laikais Naujieji minėti pavasarį – kovo mėnesį, o dabartiniai Naujieji tik pastaruosius 500 metų minimi sausį).
„Romėnai per šventes dovanodavo alyvos šakelę, kaip palankumo, susitaikymo ženklą. Dovanodavo ir medų, kad metai saldūs būtų. Vis tik tarp Antikos pasaulio Naujametinių dovanų ir šiuolaikinio Kalėdų dovanų pirkimo bumo tiesioginių sąsajų nėra.
Dovanojimo veiksmą sutiksime jau pačiuose archajiškiausiuose ritualuose, tačiau itualiniame kontekste dovana įteiukiama už dovaną. Kalėdinis dovanojimas ateina iš persirengimo tradicijos, kuri mūsų kaime XX a. pr. dar buvo gyva: tradiciniai persirengėliai eidavo per kaimą, atlikdavo vaidinimus, tada būdavo apdovanojami, o už tai – išsakydavo linkėjimus, kurie turėdavo maginio užkeikimo galią.
Todėl būdavo linkima, kad gerai sektųsi, kad jaunimas sukurtų šeimas, žemdirbiui gero derliaus. Apeigoms nykstant, persirengėlių būrį keitė pavieniai personažai, tokie kaip mūsų Senis Kalėda, Pasninko diedukas“, – pasakojo dr. A. Vaicekauskas. Dar vėliau, atsiranda Seni ir Nauji metai, o tuomet ir dovanų teikimas vaikams.
Jis vardino, kad seniau kaime Kalėdų Senelis dovanodavo obuolį, saldainį, o žaisliukai tik turtingiausiose valstiečių šeimose galėjo prieš Antrąjį pasaulinį karą pasirodyti.
Pasaulinis ekonomikos augimas bei kultūrinė globalizacija neatpažįstamai pakeitė Kalėdų dovanojimo tradicijas. Anot pašnekovo, Europa po karų atsigavo 7 dešimtmetyje, tuomet ir pastebimas vartojimo tendencijų augimas, kuris palietė ir šventinių dovanų pirkimą. Vėliau vartojimo tendencijos dar labiau išaugo.
Komercinės dovanos Vakarų Europoje populiarėjo nuo 9 dešimtmečio, Lietuvoje – po 1991-ųjų. „Po daugelio metų nepritekliaus, staiga atsivėrė galimybė turėti, tada tėvai pradėjo mąstyti: aš neturėjau, tai bent savo vaikus aprūpinsiu viskuo, ko tik panorės. O vaikas visuomet mėgina tėvams ant galvos užlipti, tėvai leidžiasi, nes savo vaikystėje nepriteklius buvo. Dabar po eglute radę obuolį – vaikai nesuprastų.
Dovanos tapo labai materializuotos, bet juk švenčių prasmė visiškai ne tai! Svarbiausia – susirinkti visiems kartu, pabūti bendrume, meilėje, pasidžiaugti. Kalėdinė diena – šeimos šventė, juk tiek nedaug šiais laikais laiko šeima būna kartu, tai suartėjimo momentas. Mes gyvename lėkštų dalykų aplinkoje, pradedant nuo socialinių tinklų, baigiant valstybės politika, todėl bent per švente pabūkime „tikri““, – ragino dr. A. Vaicekauskas.
Svarbiausia švenčiant – šiluma
Pabaigoje dr. A. Vaicekauskas reziumavo – geriausia artimiesiems dovanoti šventinę nuotaiką, orientuotis į gerumo kūrimą. Lietuvoje po 1918 m. atėjo labdaros tradicija kalėdiniuose baliuose, labdara anot jo, kilni idėja, tačiau nederėtų to afišuoti, nes tuomet tai tampa netikra, garbės troškimu, o ne tikrąja, altruistiška pagalba.
„Kalėdinių dovanų pirkimas šiais laikais tampa prievole, kuri neteikia džiaugsmo. Šventinis veiksmas turi eiti iš širdies, teikti gėrį kitiems, tada gausi grąžą sau, tai neturi būti privalomo elgesio modelis. Kurkite aplinkiniams džiaugsmą, nuoširdžiai renkite šventę, rezultatas – tau grįš džiaugsmas!“, – linkėjo etnologas.