„Kada vaikai?“; „Kokia sustorėjusi“: ką atsakyti, kai giminės prie šventinio stalo peržengia ribas?

Artėjant gražiausioms metų šventės, Šv. Kūčioms ir Kalėdoms, ruošiamės susitikti su šeimos nariais, artimaisiais. Nors susitikti ir pasikalbėti apie tai, kas naujo nutiko, kaip sekasi gali būti labai smagu, tačiau vakarą gali apkartinti netaktiški artimųjų klausimai ar replikos. „Delfi“ skaitytojai pasidalijo nesuvaidintas išgyvenimais, su kuriais yra tekę susidurti prie šventinio stalo, o kai kurios situacijos pasikartojo ištisus metus. Ką atsakyti, kad situacija sušvelnėtų ir nemalonus pokalbis kuo greičiau baigtųsi? Patarimais pasidalijo ir skaitytojai, ir etiketo žinovė Alvyda Jasilionytė.

Apsilankymas pas anytą baigėsi skaudžiu išgyvenimu

Ne visi apsilankymai pas artimuosius baigiasi puikia nuotaika – kartais nejaukūs pokalbiai įstringa atmintyje labai ilgam. Apie skaudžią patirtį su „Delfi Kartu“ skaitytojais sutiko pasidalinti Tautvilė.

„Laukiausi pirmagimės, taigi tai buvo toks jautrus laikas, neturėjau jokios patirties, tad to nerimo ir taip pakako. Tačiau iki šiol prisimenu, kaip anyta prie šventinio stalo drėbė iš širdies: pagimdysi ir tau liks pora papildomų kilogramų ant klubų, visoms moteriškėms lieka“, – istorija dalijosi Tautvilė.

Moteris sako, kad tuomet tyliai išgyveno dėl išsakytos replikos, tačiau praėjus ne vieneriems metams, jau žino, ką į tai atsakytų.

„Dabar, praėjus 10 metų, žinau, ką atsakyčiau: matau, kad Jums tikrai liko, ir tikrai ne tik 2 kg, bet aš ir visos mano draugės, tapusios mamomis, net prieš gimdymą taip gerai neatrodė“, – mintimis dalijosi skaitytoja.

Iš tėvų kasmet susilaukia komentarų

Vienas populiariausių klausimų, kuriuos giminės užduoda prie šventinio stalo: „Kada vaikai?“; „Kada vestuvės?“. Įprastai tokių klausimų susilaukiama tol, kol situacija poroje pasikeičia, šeima sulaukia pagausėjimo. Taip nutiko ir Vanesos šeimoje, tačiau po viso to tėvai vistiek rado, ko kasmet paklausti dukros.

„Aš ištekėjusi, turiu tris vaikus, tai manęs primygtinai neklausia, kada bus vyras ir vaikai, bet visuomet primena, kad turėtume proto ir neprisidarytume daugiau vaikų.

Dar būna pasako, kad vyrą galėjau geresnį susirasti, bet čia su visais mano vaikinais taip buvo, nes visi jiems per prasti. Nors realiai žiauriai geri visi buvo ir vyras geriausias, ir kurį myli, ir gerbia, bet vis tiek būna išsprūsta“, – apie situaciją šeimoje atviravo moteris.

Ties vaikais ir vyru komentarai toli gražu nesibaigia: randa dėl ko papriekaištauti įvairiausiomis temomis.

„Anksčiau būdavo mama pasakydavo, kad gal per daug vakarėliuose dalyvauju, nors prašydavo viską papasakoti. Dabar nieko nebesako šia tema.

Būna priekaištai, kad atrodau pavargusi, nesirūpinu savimi, nesiilsiu, kad niekas darbe ačiū nepasakys, kai prarasiu sveikatą ir tada niekam manęs nereikės. Dar kala prie kryžiaus, kad nesitikrinu sveikatos ne tik dėl savęs, bet kad vaikus turiu, ir jų kraują reikia nuolat tikrinti, ir kad man reikia daugiau poilsio, kad plaukus turiu šviesiau dažyti arba kažkaip kitaip nusikirpti, dar sako, kad esu per plona, ir kad nieko nevalgau, nesusibalansavusi mitybos, kad išvis darbo – poilsio – svorio balanso neturiu. Kai būnu storesnė, tai sako, kad reiktų jau pagalvoti, nes toliau vis stambesnė būsiu, nes kokie tai ten hormonai mano svorio nepaleis“, – pasakojo Vanesa.

Kaip jau būtų galima susidaryti vaizdą, Vanesa priekaištų susilaukia dėl kone visko, ką daro. Visgi, moters vaikai neigiamų komentarų nesusilaukia.

„Dar sako, kad vaikai per daug būrelių turi, kad jiems reikia ir vaikystę turėti, nors vaikai labai mėgsta visus ir eina noriai, ir džiaugiasi pasiekimais.

Anūkai tai visi geri, jiems priekaištų neturi. Tik primena, kad daugiau laiko praleisčiau su jais, nes užaugs, išeis ir liks tik prisiminimai ne kaip juos auginau, o kaip dirbau.

Tai va taip trumpai. Nieko blogo, žiauriai faini tėvai mano, kaip jau suprantama, prisižiūrintys, kūdi, sportuojantys, bet šiaip proto neknisa, kaip gyvent neaiškina, bet va šios temos, kurias paminėjau, yra įtraukiamos“, – dalijosi skaitytoja.

Nors priekaištų tėvai turi dėl daugelio priežasčių, tačiau Vanesa stengiasi su jais neprarasti ryšio ir supranta, kad visa tai – tikrai ne dėl noro įžeisti ar pakenkti.

„Viskas baigiasi paprastai: nuraminu, kad viskas gerai, kad nusidažysiu [plaukus] šviesiau, daugiau valgysiu, nueisime visi pasitikrinti sveikatos. Kad bereikšmiai nekonfliktuoti, tai sutinku ir pakeičiu temas. Jie kadangi supratingi žmonės, tai negilina labiau. Ir tai niekaip nesutrukdo, nes suprantu gi ir aš, kad jie tiesiog rūpinasi. Ir aš jaučiu savo vaikams tokius moralus atrašinėsiu“, – juokauja trijų vaikų mama.

Visada susilaukia replikų dėl šviesios odos

31-erių Liudmilos šeimoje iki trisdešimties niekas neklausė „kada vaikai?“, tačiau praėjusiais metais situacija pasikeitė.

„Mano šeimoje niekas niekada neklausė manęs „kada vaikai?“. Bet va šiemet ir pernai jau spėjau iš tėčio sulaukti užuominų, kad man ir broliui (kuris dar vyresnis), blogai, kad abu neturime dar vaikų. Kiekvieną kartą, kai man tėvas pasako (o būna ir per gimtadienio sveikinimus, ir per Kalėdas, ir t.t.), kad jau turėčiau galvoti apie vaikus, nes blogai, juk man jau 31-eri ir nėra vaikų, tai atšaunu, kad jei labai nori vaikų, tai tegu įsivaikina ir augina sau anūkus. Čia ir pasirodo visa meilė tradicinėms vertybėms: kiek kartų taip atsakiau, visada sulaukiau to pačio atsakymo, kad jam savi mielesni, nenori jis svetimų. Tai va tiek iš tos meilės vaikams ir anūkų noro“, – juokavo ji.

Man vis bando prikišti ligonės etiketę, nes nepatinka mano baltumas.

Vaikai – ne vienintelis žmonėms aktualus klausimas. Liudmila susilaukia replikų net dėl per baltos savo odos.

„Dar vis gaunu komentarų, kad kokia tu balta, ligonė, negerai ir tada puola vardyti visokias nesąmones, kurias neva turėčiau valgyti. Esmė ta, kad aš tiesiog esu labai balta ir tiek. O man vis bando prikišti ligonės etiketę, nes nepatinka mano baltumas“, – pasakojo moteris.

Nors visi šie pasakymai gali nemenkai įžeisti ir įskaudinti, Liudmila yra atradusi būdą, ką į visa tai atsakyti, kad netaktiški komentarai nesikartotų. Tai puikus patarimas ir kitiems.

„Gavusi netaktiškus klausimus, aš arba ką nors naglai atsakau (pvz. įsivaikink, jei labai nori ir tau reikia), arba labai aiškiai pasakau ir nubrėžiu ribas, pvz.: mes esame apie tai kalbėję. Mane tavo tokie žodžiai žeidžia. Jei ir toliau taip kalbėsi, tai aš tiesiog padėsiu ragelį/išeisiu iš kambario. Aišku, reikia tai ir įgyvendinti, nes kitaip neišmoks. Tai yra temų, apie kurias jau išmoko nekalbėti, nes žino, kad aš laikausi savo žodžio ir be ceremonijų baigiu pokalbį“, – sakė ji.

Politikos tema prie šventinio stalo nepageidaujama

Kita „Delfi“ skaitytoja Kamilė atviravo ne apie gaunamus nepageidaujamus klausimus, bet apie temą, kurios kiekvienais metais vengia prie Kūčių stalo. Jei tik apie ją kalbama, ji stengiasi kuo greičiau pradėti kalbėti apie ką nors kitą.

„Aš neturiu kažkokio tikslaus klausimo, tačiau visada per šventes ar susitikdama su šeima labai vengiu politinių temų. Pati niekada nepradedu, o jei šeima klausia, bandau atsakyti kuo trumpiau ir keisti temą, nes mano ir šeimos politinės pažiūros nesutampa ir jie tai parodo labai pabrėždami. Aišku, pabrėždami taip, kad jie yra teisūs“, – teigė ji.

Ką sako ekspertė?

Skaitytojai nevengė pasidalinti savo patirtimis su artimaisiais, tačiau, kad su tuo netektų susidurti arba kad visuomet būtumėte pasiruošę, etiketo žinovė Alvyda Jasilionytė pateikė savo rekomendacijas.

Kokie klausimai prie Kūčių stalo yra laikomi netaktiškais?

„Mūsų santykius lemia bendravimas. Bendravimas – dviejų krypčių gatvė: kalbėti – duoti, klausti – gauti. Jei pokalbis vyksta monologu, tai tame nėra dėmesingumo. Bendraudami turėtume domėtis kitais, pagarbiai reikšti nuomonę ir būti sąžiningais, nemeluoti, neišsisukinėti, o kartais tenka pakeisti temą, kai klausimas labai nepatogus ir neišdrįstame pasakyti: „atsiprašau, tačiau tai mano asmeninis pasirinkimas“, ar „atsiprašau, tai labai intymus, asmeniškas klausimas“.

Empatijos ugdymas prasideda vaikystėje, tačiau ne visi buvome taip ugdomi ir kartais netaktiški klausimai tiesiog „išskrenda“, o kartais sąmoningai užduodami norint pažeminti kitą ir išaukštinti save. Nuoširdus bendravimas leidžia vieniems kitus suprasti, tačiau tai neturi būti „teisimas“, „kaltinimas“, „smerikimas“, „žeminimas“ dėl vieno ar kito pasirinkimo, nesėkmės. Taip pat nesmagu, kai vienas asmuo yra labiau giriamas ar liaupsinamas dėl vienų ar kitų pasiekimų, finansinės gerovės, posto, mokslinių laipsnių, o kitas menkinamas, kad jo/jos veikla nieko verta“, – sakė A. Jasilionytė.

Etiketo žinovė sako, jog visada verta pagalvoti, ar norėtume, kad mums viešai, prie kitų asmenų, būtų užduodamas klausimas, kurį patys ką tik uždavėme ar planuojame užduoti? Kaip mes patys dėl to jaustumėmės? Moteris pabrėžia, kad tam tikros temos gali būti labai skaudžios artimiesiems, o nežinodami, kaip yra, dėl nekalto klausimo galime sugadinti ne tik šventinį vakarą, bet ir ilgalaikį santykį su mylimais žmonėmis.

„Nedera klausinėti ar smerkti religinių įsitikinimų, politinės partijos pasirinkimo, seksualinės orientacijos pasirinkimo, aptarinėti seksualinių scenų iš filmų ar gyvenimo, fizinės asmens būklės (galbūt sutriko kas nors kūne ir dabar „svoris tiesiog auga“), išvaizdos, šeimos planavimo: „na kada antras vaikas?“, „tai ar vaikus planuojate?“ Tai tų dviejų žmonių reikalas, ar jie planuoja [šeimos pagausėjimą], ar ne, o gal jie deda daug pastangų ir negali susilaukti [vaikų]. Kitos tautos ar rasės asmens pristatymas, kaip draugo ar draugės, – nederėtų įvairiausių epitetų taikyti (vaizdingų apibūdinimų) to asmens atžvilgiu“, – dalijosi etiketo žinovė.

Kaip etiškai, nieko neįžeidžiant, reikėtų atsakyti į tokius klausimus, replikas?

Nors norėtųsi, kad visi išmoktų gerbti vieni kitus ir pagalvotų, prieš klausdami ar sakydami vieną ar kitą pastabą, tačiau ne visi žmonės į tai atkreipia dėmesį, todėl verta išmokti, ką atsakyti ir kaip reaguoti. Etiketo žinovė dalijasi galimais atsakymų variantais, kurios tuo pačiu neįžeis ir klausiančio asmens.

• „Dėkoju už rūpestį, – tai asmeniškas klausimas“.

• „Atleiskite, šia tema nenorėčiau kalbėti.“

• „Ne, dabar man nereikia pagalbos, bet ačiū, kad ją pasiūlėte“.

• „Šiuo klausimu aiškiai nesutariame, bet aš suprantu jūsų poziciją“.

• „Man atrodo, kad mes šiuo klausimu nesutariame, tad likime kiekvienas/-a prie savos nuomonės.“

Ar yra taisyklės, numatančios, kokias temas yra etiška liesti prie bendro stalo su artimaisiais, kitais žmonėmis?

„Delfi“ skaitytoja Kamilė sakė, kad visada vengia prie šventinio stalo kalbėti apie politiką, nes ši tema visada iššaukia aštrias diskusijas, bandymą įrodyti savo tiesą ir gali baigtis kivirču, nepagarba vieni kitiems. A. Jasilionytė patarė, kokiomis temomis vertėtų kalbėti su mylimais žmonėmis.

„Kalbėkite apie sportą, keliones, šventes, šeimą, darbą, orą, valgius, parodas, knygas, spektaklius.

Palikite savo bėdas namuose, nebent labai pasitikite asmeniu ir su juo galite pasidalinti savo rūpesčiais.

Tai nėra laikas prie stalo išpilti visas savo susikaupusias nuoskaudas, tai laikas atleisti, nes Kūčios yra dėkingumo, susitaikymo laikas. „Aš“ pokalbyje neturi vyrauti.

Išmokite gerbti ne tik savo bet ir kitų nuomonę. Galite sakyti: „nemanau, kad šiuo atveju mūsų sutarimas yra įmanomas“. Likime prie savų nuomonių.“

Papasakokite ką nors smagaus iš šeimos istorijos. Tas pasakojimas neturėtų nieko užgauti, o perduodi gražią tradiciją ir supažindinti jauną kartą ar naujai prisijungusį šeimos narį su tradicijomis“, – teigė ji.

Skaitytojai mini turbūt bene dažniausiai pasikartojančius klausimus: „Kada vaikai?“; „Kada vestuvės?“; „Kada spėjai tiek svorio priaugti/numesti?“; „Kodėl dar vieniša?“ Kaip į šias populiariausias užklausas reikėtų atsakyti?

Su šiais klausimais vienaip ar kitaip yra susidūręs dažnas suaugęs žmogus. Kad ir kaip bandytume išmokti tolerancijos, supratimo, su šiais klausimais vistiek retkarčiais tenka susidurti. Ką tokiu atveju daryti?

„Prieš klausdamas ar sakydamas ką nors – pagalvok.

Įdėmiai klausykis, ar iš gautos informacijos galėsi plėtoti pokalbį. Nekalbėkite vien apie save ir nesigirkite. Jei kažko nesupratote, galite paprašyti paaiškinti arba pakartoti klausimą.

Jei esate skirtingo ūgio – atsisėskite, kad pašnekovui nereikėtų kalbėti užvertus galvą. Stenkitės neįsibrauti į asmens privačią erdvę (atstumas tarp jūsų ir kito žmogaus turėtų būti bent 60 – 100 cm). Jei žmogus vežimėlyje ar su ramentais – pasiūlykite atsisėti arba pats prisistatykite kėdę, kad būtų malonesni pokalbis.

Negestikuliuokite aukštai rankomis, neįsiremkite į šonus, nerodykite nepasitenkinimo mimikų ir grimasų. Būkime taktiški ir dėmesingi. Stebėkime savo balso toną, aiškiai reiškime mintis, o ne burbuliuokime sau po nosimi. Per garsiai tariami žodžiai gali erzinti, per tyli kalba vargina. Palaikykime akių kontaktą, šypsokimės, nes tai geranoriškumo, draugiškumo ženklas.

Jei kalbamės, nežaiskime karoliais, plaukais, apyrankėmis, kaklaraiščiu, nebarbenkime pirštais, nerodykime pirštu“, – apie pagrindines taisykles bendraujant pasakojo ji.

Kokios dar yra bendros etiketo taisyklės, kurių pravartu laikytis prie Kūčių stalo? Ar yra taisyklės aprangai, valgymui?

Būkime lėti pykti ir greiti atleisti. Tokiu būdu augsime, dvasiškai tobulėsime, o to ir atėjome į šią Žemę.

Alvyda Jasilionytė

Bendravimas – ne vienintelis dalykas, apie kurį reikėtų kalbėti prieš šventes. Etiketo taisyklės galioja ir atsiėdus prie stalo, valgant.

„Saikas – labai svarbu, tad raginti valgyti be saiko tikrai nereikia. Gaminkite maisto saikingai, tik paragavimui po šaukštą, o ne persivalgymui, jei laikotės 12 patiekalų Kūčių tradicijos. Tarp valgių darykite pertraukas.

Valgyti reikėtų pradėti nuo duonelės, plotkelės laužimo, žuvies patiekalų. Stenkimės valgyti gražiai, alkūnes laikykime arčiau kūno, nemosuokime stalo įrankiais. Stalo manieros – svarbios. Prie stalo garsiai nekritikuokite vaikų ar kitų elgesio. Džiaukitės laimėjimais, gausa, diena.

Kūčios – Kalėdų išvakarių apeiginė vakarienė, tai metinė šventė, o sėsdami prie šventinio stalo – puošiamės.

Tai ne tik pasninko diena, o ir susitaikymo diena, atjautos varguoliams, skolų grąžinimo laikas. Ateiname mokytis mylėti. Jei yra konfliktas, tai kažkas pirmas turi žengti [žingsnį] ir pradėti bendrystę. Išdidumas (puikybė) – didžiausia nuodėmė arba klaida, kuri trukdo taikiai, džiaugsmingai ir harmoningai gyventi, nes jis veda prie pavydo, neapykantos, keršto, skausmo, baimės, žeminimo, nepasitenkinimo, apkalbų, peikimo, kenkimo, pykčio. Auginkime geraširdiškumo gėles širdyse ir skleiskime jas per dėmesingumą, meilę, rūpestį, draugiškumą, geranoriškumą, dėkingumą aplinkoje. Būkime lėti pykti ir greiti atleisti. Tokiu būdu augsime, dvasiškai tobulėsime, o to ir atėjome į šią Žemę“, – linkėjo pašnekovė.

Norite papasakoti istoriją ar išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. paštu [e-mail]!