E. Hoxha nuo visų tvėrėsi, saugojosi, nepriimdavo jokių turistų, o pačių albanų neišleisdavo į užsienio kraštus. Visi privalėjo sėdėti savo šalyje bei laukti karo. Šis taip niekada ir neįvyko – Hoxha mirė.
Turizmui Albanija atsivėrė tik 1993 metais ir tą darė labai iš lėto. Nors nuo tos dienos praėjo jau 30 metų, patys albanai pripažįsta, kad jų turizmo sritis dar stipriai atsilikusi. Visgi svarbiausia, jog jie labai stengiasi ir nori tapti populiaria atostogų šalimi.
Iki šios kelionės apie Albaniją aš žinojau tik kelis dalykus: visų pirma, kad tai viena pigiausių šalių Europoje; antras dalykas, kurį man papasakojo viena lietuvė – albanų vyrai yra labai pavydūs. Mano paties asmeninis sąlytis su Albanija buvo minimalus. Aš kaip ir esu čia buvęs, bet tuo pačiu nesu – kažkada iš Graikijos keliavau į Juodkalniją, o visa tai vyko per Albanijos teritoriją. Tik mes niekur nesustojome, todėl, galima sakyti, nieko nematėme.
Šį kartą sugrįžau čia labai rimtai tam, kad patikrinčiau visas gražiausias, įdomiausias Albanijos vietas. Tai bus keturios laidos iš skirtingų šalies vietų, jog jūs patys galėtumėte susidaryti įspūdį, kokia yra Albanija. Pats atvykau su labai menkais lūkesčiais, tačiau ne todėl, kad abejočiau Albanijos grožiu ar gyventojų svetingumu, o dėl to, jog, kai maži lūkesčiai, daug lengviau nustebti ir nudžiugti.
Kelionę po Albaniją, kaip ir pridera, pradedu nuo pagrindinio šalies miesto – sostinės Tiranos. Vienintelis dalykas, ką galite perskaityti internete apie Tiraną, yra tai, kad ilgai užsibūti neapsimoka, nes neva nėra ką pamatyti ar nuveikti. Turistams žymiai įdomiau turėtų būti visur aplink. Pažiūrėsime, ar miestas tikrai toks niekam tikęs.
Vienas didžiausių buvusio šalies diktatoriaus projektų – po visą Albaniją išstatė karo atveju žmonėms skirtus pasislėpti bunkerius. Sakoma, kad iš viso šalyje stovi apie 700 tūkst. skirtingo dydžio bunkerių.
Mano jau prieš tai minėtas buvęs Albanijos ministras pirmininkas Hoxha visoje Žemės planetoje išgarsėjo kaip bunkeristas – jam atrodė, kad bunkeriai yra išsigelbėjimas nuo visų pasaulio problemų, todėl pavedė juos statyti visur, kur tik įmanoma. Net pagrindinėse miesto gatvėse, ten, kur būna daugiausia turistų ir viskas turėtų būti labai gražu, stovi palikti seni bunkeriai.
Vienuose bunkeriuose dabar galima ko nors išgerti, nes juose įrengti barai, kituose galima apsikirpti, nes juose veikia kirpyklos, o kai kurie bunkeriai tapę muziejais.
Daugiau žiūrėkite naujoje „Orijaus kelionės“ laidoje.
