Tik išleisk lietuvį į kurortą, išlaipink jį Dr. Jono Basanavičiaus gatvėje ir jis pradeda noriai ir kriuksėdamas kimštis į gerklę tokį gastro-siaubą, į kurį net nežiūrėtų Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, o juo labiau net nepagalvotų tokio valgyti su bendradarbiais ar svarbiais savo gyvenime žmonėmis.
Čia turimas galvoje ne tik garsusis posakis, nutrintas, kaip lėkštė su auksiniu krašteliu su išblukusiomis rožytėmis: „Man pas mamą vis tiek skaniausia“. Nebūtų lietuvis, jei nenorėtų kiekviena proga pademonstruoti to apsimestinio paprastumo: „Man tas Myžlėno maistas tai nežinau... nežinau... vis tiek, varškės sūris su medum - Dievų maistas... man tik duok rauginto agurkėlio, kotletukų, bulvių košės...“. Tai bruožas, liudijantis lietuvių slavišką kilmę: didžiuotis savo menamu paprastumu, „mes akademijų nebaigėme“, „ponai visi Paryžiuje“ ir „būk biškį paprastesnis“.
