1918-ieji svarbūs ir pačiai Islandijai. Tais metais Danijos Karalystė pripažino visišką šalies nepriklausomybę. Išliko tik monarchiniai ryšiai, dar 25 metus saistę abi valstybes.
Supažindinti lietuvių publiką su Islandijos šiuolaikiniu menu pakviestas islandų kuratorius Heidaras Rannverssonas, įgijęs didelės patirties tarptautinėje meno scenoje. Projektas „Aukšta ir žema“ žiūrovams žada tikrą intrigą – jie pamatys dešimties skirtingoms kartoms atstovaujančių kūrėjų darbus.
Ruošdamasis būsimam šou H. Rannverssonas atskrido į Klaipėdą, susipažino su didžiausia jos parodų erdve, kur bus rengiamas islandų pasirodymas. Svečias lankėsi ir Priekulėje, Drevernoje, Ventėje.
Viename uostamiesčio bare užteko tik prasižioti, jog esąs iš Islandijos, ir jį iškart apspito dėkojantys lietuviai. Visi puolė klausinėti, ar žinąs, kad Islandija Lietuvai sunkiu metu suteikė neprilygstamą politinę paramą. Kai visas likęs Vakarų pasaulis tylėjo. Svečias atsidūrė dėmesio centre ir, liudininkai teigia, jautėsi gerokai pamalonintas.
H. Rannverssonas vaikystę ir paauglystę praleido Kopenhagoje, ten studijavo architektūrą. Meno istorijos ir teorijos bakalaurą baigė Reikjavike, o magistrantūrą – Amsterdame. Tarptautinė patirtis pravertė jam kuruojant didžiules parodas Reikjaviko meno muziejuje ir kitose šalies meno aikštelėse.
Lietuvoje Heidaras lankėsi pirmą kartą, tačiau sprendžiant iš entuziastiškų reakcijų, čia jam labai patiko. Teigė nekantriai laukiantis rudens, kai į Klaipėdą grįš su tėvynainiais menininkais. Kuratorius Heidaras Rannverssonas – DELFI pašnekovas.
Pasakotojo jausmas
– Islandija mums atrodo esanti kažkur ant pasaulio krašto. Todėl kiekvienas jūsų rengiamos parodos žiūrovas tikėsis pamatyti egzotikos. Su troliais, elfais... O koks iš tikrųjų tas šiuolaikinis Islandijos menas?
– Žvelgiant istoriškai, dėl salos geografinės padėties daugelis menininkų jautė poreikį iš jos ištrūkti. O kur leistis – į Niujorką ar Europą – jiems nebuvo didesnio skirtumo. Tad iš ten Islandiją pasiekė daugybė meno idėjų, šalyje susidarė visa jų įvairovė. Iš tiesų islandų šiuolaikinis menas yra labai turtingas. Gal visai naudinga būti mažu ir gyventi atokiau. (Nusišypso.)
Daugiausia apie Islandijos kultūrą, meną jūs turbūt sužinote iš literatūros, taip pat kai kurių liaudies meno pavyzdžių. Modernaus meno reiškiniai šalyje prasidėjo XIX–XX amžių sandūroje. Per pirmuosius XX amžiaus dešimtmečius vos kelios asmenybės baigė studijas Kopenhagoje. Tada Islandija priklausė Danijos Karalystei. Iki tol meno profesionalų šalyje nebuvo. Paskui reikalai keitėsi.
– Kiek vizualiojo meno kūrėjų dirba šalyje, didelė bendruomenė?
– Nemaža. Vis dėlto didžiausia – literatūros scena. Islandų literatūra, rašto tradicija gerokai senesnė ir gausesnė nei vizualiojo meno. Bent jau labiau dokumentuota, palikusi reikšmingų paminklų. Senovinių dailės kūrinių turime kur kas mažiau.
– Tad mums įskiepytas stereotipas, kad visi islandai ką nors rašo, teisingas?
– Dauguma yra išleidę bent vieną prozos ar poezijos knygą. Ir tai veikia vizualiojo meno lauką. Menininkams būdingas labiau poetinis, o ne analitinis požiūris į aplinką.
– Ne veltui tokie geri islandų kino scenarijai.
– Daugelis menininkų turi gerai išlavintą naratyvo nuovoką. Šiuo požiūriu gana įdomu vertinti pastarųjų 50 metų Islandijos meną.
Didžiuojasi pripažinusi Lietuvą
– Ar žinote, kad Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę?
– Tai labai gerai žinomas faktas Islandijoje. Apie jaunesnę kartą negaliu pasakyti, tačiau manajai jis žinomas puikiai. Džiaugiamės tuo.
Kita vertus, truputį keistoka, nes valstybių santykiai nėra intensyvūs. Turbūt dėl to, kad Islandija neturi didesnių interesų Baltijos šalyse. Nors ir labai didžiuojasi tuo politiniu žingsniu.
– Tad kai sulaukėte pasiūlymo bendradarbiauti su Lietuva, šis vardas jums nebuvo naujiena? Bent jau žinojote, kur ta šalis.
– Taip, žinojau. (Nusijuokia.) Nuolat sutinku lietuvių menininkų. Tarkime, Amsterdame kartu su manimi studijavo daugybė lietuvių. Nemažai jų pažįsta ir mano bičiuliai.
Tad apie Lietuvą žinojau, nors niekada nesu joje lankęsis. Viskas man čia nauja.
– Ko tikitės iš lietuvių publikos?
– Kad pamatys gerą šou, kuris pakurstys vaizduotę ir norą labiau pasidomėti Islandijos menu.
Kita vertus, tikiuosi, renginys Klaipėdoje bus naudingas ir patiems islandų menininkams. Atvers jiems naują pasaulį, naujus žmones. Kas žino, gal ateityje čia inicijuosime kitų įdomių reiškinių.
Garsiausias Islandijos lietuvis
– Islandijoje gyvenimo lygis itin aukštas. Ar sunku joje pragyventi vien tik iš meno?
– Sakyčiau, sąlygos ne pačios palankiausios. Šalis maža, tik 340 tūkst. gyventojų. Meno scena gal ir didelė, tačiau pagal kitus parametrus – gana kukli: tik kelios galerijos ir vienas kitas meno kolekcininkas. Gyvenančiųjų iš kūrybos – vienetai, paprastai visi turi papildomus darbus.
Nekilnojamojo turto kainos pastaraisiais metais smarkiai augo. Ko gero, tai viena brangiausių pasaulio šalių. Tačiau menininkai daug keliauja, apsigyvena Vokietijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, JAV.
– Bene garsiausias Islandijoje gyvenantis lietuvis – scenografas iš Klaipėdos Vytautas Narbutas. Kai tokia nedidelė šalis, natūralu klausti – gal judu pažįstami?
– Bene pirmą kartą jo sceninę kūrybą išvydau, kai jūsų režisierius Rimas Tuminas Islandijos nacionaliniame teatre pastatė „Ričardą III“. Scenovaizdis išties buvo įspūdingas, visur kybojo veidrodžiai, rėmai. Šviesa, atsispindinti juose, įdomiai sąveikavo su aktoriais. Naudotas ir vanduo.
Potyris buvo nepamirštamas, nors iš anksto maniau, kad per Williamą Shakespeare‘ą teks nuobodžiauti. Nieko panašaus! Tada, regis, buvau penkiolikos.
Nėra priežasčių skųstis
– Ar tiesa, kad mieste galima laisvai pasilabinti su Islandijos prezidentu, išvedusiu pasivaikščioti šunį? Arba parduotuvėje sutikti dainininkę Björk?
– Taip, tiesa. Jau kelinti metai Björk gyvena Islandijoje ir lankosi kone kiekviename parodos atidaryme. Pažįsta daug menininkų, nes nuolat su jais dirbo.
Björk – mūsų nacionalinis pasididžiavimas. Žinodami jos statusą žmonės su ja elgiasi itin pagarbiai, netrukdo, nelenda į akis.
O dėl prezidento ar premjero... bendruomenė tokia maža, kad nėra ko stebėtis. Gali sutikti juos sėdinčius eilinėje kavinaitėje. Šalis turtinga, tad joks pasikėsinimas negresia. Tiesiog nėra priežasčių reikšti nepasitenkinimą.
Mano požiūriu, Islandijos menas nėra politiškas. XX amžius šaliai neatnešė jokių didesnių sukrėtimų, jei lygintume, tarkime, su Lietuva. Islandija yra laisva ir neutrali.
Per Antrąjį pasaulinį karą ji buvo okupuota britų, paskui amerikiečių. Jie suvokė, kad strategiškai svarbioje vietoje esanti sala gali tapti nacistinės Vokietijos ar Sovietų Sąjungos grobiu. Jie statė milžinišką karinį aerodromą, kitus infrastruktūros objektus. Tuo pačiu atnešė ir savo meno madas. Amerikiečių kariais pas mus užsibuvo labai ilgai, iki 2006 metų.
– Ar tikrai tai vadinate okupacija?
– Taip, Islandija buvo okupuota per Antrąjį pasaulinį karą. Tik kelerius metus. Tačiau galiausiai tai prisidėjo prie šalies suklestėjimo, nes kiekvienas turėjo darbą. Dėl Marshallo plano šalis gavo milžinišką finansinę paramą, kurios dėka iškilo modernus Reikjavikas. Tad Islandija užsidirbo iš to, kad per karą buvo pasyvi. Jokių praradimų, jokių perversmų ar neramumų.
Todėl kai žvelgi į praėjusio amžiaus Islandijos meno istoriją, įsitikini, kad nebuvo jokių priežasčių rastis politiniams aspektams. Suprantama, politiniai feminizmo, lyčių lygybės, aplinkos apsaugos judėjimai egzistavo, tačiau ryškios kairiųjų ir dešiniųjų takoskyros nebuvo.
Tačiau iš esmės Islandijos vizualusis menas gana jaunas. Tai ir praradimas, ir pranašumas.
Paroda: