Dailininkų duetas po įmantriais žodžiais nesislepia: mūsų paroda – daug gražių, įvairiomis technikomis sukurtų katiniukų

Džinos Jasiūnės ir Giedriaus Jonaičio paroda sostinės Antakalnio galerijoje žaismingu pavadinimu „Ne apie katinus“ – visgi, anot kūrėjų, apie juos. Tačiau įdomiausia tai, kaip pastebėjo D. Jasiūnė, kalbant apie katinus galima paliesti bet kokią temą – kalbėti apie futbolą, maistą, galų gale – apie patį gyvenimą. Tiesa, murkliai dailininkų vaizduotėje įgyja visiškai kitokį pavidalą, fantasmagorinį – kartais jaukūs, puriomis letenomis, rausvomis nosytėmis, o kartais tiesiog sukurti... iš faršo ar silkės. Kad ir kokie jie būtų – katiniukai visada mieli. Tačiau menininkas G. Jonaitis prisipažino, kad pataikauti auditorijai visiškai nesiekęs, o kad kačiukai dabar „ant bangos“ – tėra tiesiog gražus sutapimas ir intriga.

Nori būti populiarus, padaryk katinų parodą?

Vis dėlto, D. Jasiūnė pajuokavo, kad tai gali būti ir puikus eksperimentas: „Juk, kaip sakoma, jeigu nori sulaukti populiarumo feisbuke – įkelk katiniuko nuotrauką. Čia irgi juokas – nori būti populiarus, padaryk katinų parodą. Eksperimentas – pažiūrėsime, kiek ji bus populiari. Tiesiog katinai, o ką?“

Su išsakyta mintimi, kad kai menininkas ima kurti paveikslus su katinais – siekia auditorijos dėmesio, G. Jonaitis nenorėjo sutikti. „Ne, tikrai ne dėl auditorijos dėmesio. Taip, Džina pasiūlė kartu organizuoti parodą, bet man ir pačiam intriga. O kad kačiukai „ant bangos“ – sutapimas. Tikrai nepataikauju žmonių skoniui, kuriems patinka katiniukai“, – tikino kūrėjas.

Visgi autorius prisipažino, kad labiau norėtų padaryti parodą apie lėktuvus, jau kažkada buvo tokią organizavęs. Na, bet D. Jasiūnės pasiūlymą priėmė, nes, kaip tikino menininkas, jam pasidarė įdomu.

„Kol nebuvome pažįstami su Džina – niekieno neraginamas esu sukūręs mažą katiniuko litografiją ir graviūrą. Ir šuniuką, ir dramblį galiu nupaišyti, jeigu man atrodys, kad įdomu, ar noriu tai padaryti. Su Džina pagalvojome, visai ir neblogai – artėja Kalėdos, katiniukai, gal žmonėms tai pakels nuotaiką. Džinos piešiniai rimti, techniškai gerai padaryti, o pas mane – bus šmaikščių ir juokingų. Sau esu reiklus, ne bet kas, ką sukuriu, patinka, daug ką išmetu“, – atviravo G. Jonaitis.

Tačiau menininkas pripažino, nors ir siekiantis tobulumo, visgi to pasiekti, ko gero, neįmanoma. „Kai kūriau banknotus, jų dizainą (1990–2007-aisiais G. Jonaitis Lietuvos banko užsakymu kūrė litus – aut. past.) Ten yra buvę visokių dramų – tai ne taip padaro spausdintojai, tai dar kažkas. Vėliau nusprendžiau – jeigu gauni bent 70 proc. iš tos vizijos, ką matei, būk patenkintas. Taip ir su tais katinais – 70 proc. padariau tai, ko sugalvojau. Aišku, jeigu būtų laiko... esu sugalvojęs ir katinų su lempomis, ir instaliacijų... Paroda bus rodoma iki Trijų Karalių, manau, dar papildysiu“, – žadėjo G. Jonaitis.

Apie gyvenimą galima kalbėti per bet kokį motyvą

Parodos autoriai pasakojo susipažinę per feisbuką. „Giedrius įkėlinėjo daug katinų nuotraukų. Jis gyvena Salininkuose, ten, daugiabučio bendrame kieme, gyvena apie dešimt katinų, juos prižiūri kaimynė. Man tos nuotraukos pasirodė labai įspūdingos, tarsi iš „National Geographic“ žurnalo.Tie gyvūnai pusiau naminiai, pusiau laukiniai – prižiūrimi, bet gyvena lauke. Šios nuotraukos kažkuria prasme ir įkvėpė parodai, sujungė bendros temos – pati turiu katiną, taip viskas ir išsivyniojo“, – pasakojo D. Jasiūnė.

Ji pasidžiaugė galimybe organizuoti bendrą parodą. „Ir mano, ir Giedriaus darbai labai skirtingi, įdomu, kaip jie suderės? Kai du skirtingi autoriai kalba apie tą patį – tai toks netikėtumo jausmas! Smagu, kad tokia paprasta tema kaip katinai galima tiek daug pasakyti. Giedriaus darbuose yra sąsąjų su futbolu, maistu, apie gyvenimą. O apie gyvenimą galima per bet ką kalbėti, per bet kokį motyvą“, – sakė ji.

Pagal profesiją – G. Jonaitis grafikas, D. Jasiūnė – tekstilininkė. Menininkė pasakojo daug metų kūrusi tapybinius darbus, susijusius su tekstile, dabar išbandanti sau naują sritį – piešimą.

„Piešti pradėjau per karantiną, per šį uždarą periodą norėjosi kažkokio paprastumo, tad paėmiau spalvotus pieštukus. Buvo netgi paroda pavadinimu „Namų ūkis“. Per karantiną toks bendrinis terminas buvo dažnai vartojamas, vardinant tai, kas leidžiama, o kas ne. Aš per gyvūnus tą namų ūkį parodžiau. Iš tos parodos sekė katinai. Namų ūkyje – ir šunys, ir katinai, o paskui išsivyniojo tiesiog į katinus. Ši paroda ne vien tik apie katinus, – apie nuotaikas, būsenas, paprastumą... Kai aplinkui tiek daug sudėtingų dalykų, atrodo, norisi kažko jaukaus, suprantamo, apie ką nereikia daug kalbėti, ilgų tekstų kurti. Su Giedriumi sutarėme, kad mums abiem norėtųsi to paprastumo. Sugalvojome vieną sakinį, kuris pristato mūsų parodą: daug gražių, įvairiomis technikomis sukurtų katiniukų. Tai apibūdina visą mūsų parodą, kad būtų savaime aišku, apie ką ji yra“, – parodos koncepciją nupasakojo D. Jasiūnė.

Greitas menas nėra visada kokybiškas

Kalbai pasisukus apie šiuolaikinį meną, D. Jasiūnė sakė, kad, lankydamasi parodose, šiandien ji neretai pasigendanti techniškumo, atlikimo kokybės.

„Aišku, kokybė be idėjos – tik amatas. Bet pasigendu tiesiog to gražaus santykio tarp idėjos ir kūrinio atlikimo – kartais to trūksta. Šiuo metu populiarus greitas menas ir jis nėra visada kokybiškas. Taip, būna ir kokybiško greito meno, įdomių idėjų, bet ir daug prasto meno, kurį pamatai, suvirškini, ir pamiršti. Manau, kad geras menas tas, kurį ilgai nešiojiesi, kuris tau kažką palieka, kažkokį pėdsaką. O kad taip būtų – darbas turi būti ir vizualiai patrauklus, ir idėjiškai, – įsitikinusi menininkė“.

„Idėja – kūrinio siela. Visgi svarbi ir visuma – nuo idėjos iki pateikimo, eksponavimo, pristatymo, nuo aplinkos parinkimo meno kūriniui. Jis vienoje aplinkoje gali vienaip žiūrėtis, kitoje – kitaip“, – aiškino D. Jasiūnė, sostinės Antakalnio galerijos įkūrėja.

G. Jonaitis tikino į viską žvelgiantis paprasčiau: „Man svarbu, kad paveikslas būtų geras. Trisdešimt metų dėsčiau Dailės akademijoje, buvau profesoriumi, visada nepatikdavo tvarka, kad, jeigu pristatomas darbas – tai ir teorinis pagrindimas turi būti. Tokia tendencija, aišku, suprantu. Pozicija, kad darbai kalba patys už save – irgi labai bloga. Kaip senosios mokyklos atstovas manau, kad visgi svarbiausia – techniškas atlikimas. Nesakau, kad būtinai turi matytis kančia, ar tai, kad autorius liejo kruviną prakaitą, bet aš mėgstu kokybę, net perfekcionizmą.“

G. Jonaitis pažymėjo, kad jam pažįstamas Dailės akademijoje vyravęs požiūris – jei sieki kokybės, esi amatininkas.

„Visada nesutikdavau, pešdavausi, ypač su Skulptūros katedra, nes jie tokie avangardo lyderiai, modernistai, šiuolaikistai, ne taip, kaip mes grafikai, amatininkai. Apie šiuolaikinį meną taip galvoju – jei graviūra padaryta kokybiškai – žaviuosi. Vis dėlto, darbas gali būti geras ir padarytas spontaniškai, keliais štrichais. Visgi dabar matau daug atsainumo – bet ką padaro ir čia jau menas. Kai nueinu į parodą, nežinau, ar intuityviai – kažkas užgauna arba ne. Jeigu patinka – detaliau paanalizuoju, kaip padaryta. O kitą kartą visai neįdomu, praeinu nevaidindamas protingo, nevaizduoju, kad jį suprantu. Argi privaloma meną suprasti? Kaip geras draugas grafikas Mikalojus Povilas Vilutis yra sakęs – išvis neaišku, kas tas menas yra“, – citavo kolegą G. Jonaitis.

Džinos Jasiūnės ir Giedriaus Jonaičio paroda „Ne apie katinus” Antakalnio galerijoje (Antakalnio g. 86, Vilnius) vyks iki sausio 6 d.