Verbų sekmadieniu prasideda šventinė savaitė: priminė tradicijas, pasak senolių, turinčias magiškų galių

Velykos – didžiausia pavasario šventė, o jos apeigos pradedamos prieš savaitę, nuo Verbų sekmadienio. Šis laikotarpis buvo laikomas pilnu paslapčių. Etnologė, muziejininkė dr. Elvyda Lazauskaitė įsitikinusi, kad muziejus yra būtent ta vieta, iš kur turi ateiti tradicinis kultūros pažinimas. Į Lietuvos nacionaliniame muziejuje (LNM) vykstančią parodą „Kelkis, kelkis – jau Velykos!“, anot E. Lazauskaitės, prieš Velykas ir kitas šventes ateina lankytojų, kurie nori surasti muziejuje kažką tokio, ko jie galėtų pasimokyti, pasiruošti šventei. „Turime ir daiktų, ir etnografinių aprašų, ir norą, kad kuo daugiau žmonių susipažintų su tradicijomis. Kas sąlygojo? Mokyklos. Kai atidaroma paroda, kartu vyksta ir edukaciniai užsiėmimai. Šiemet vykstanti paroda ne pirmoji apie velykinius papročius, tačiau ji kiek kitokia“, – sakė E. Lazauskaitė.

Tradicijų kūrėjai ir dalyviai

E. Lazauskaitė yra tikra – savo tradicijas turime saugoti. „Jos buvo išsaugotos natūraliu būdu – šventėse dalyvaudavo ir seneliai, ir anūkai, jie matė, kaip viskas vyksta, taip tradicija buvo perduodama. Ne rašydami ar skaitydami knygas ją įsisavino. Kadangi dabar esame nutolę nuo to laiko, galime pasiskaityti apie tradicijas, yra ruošiami edukaciniai užsiėmimai. O tada žmonės patys buvo tų tradicijų ir papročių kūrėjai, dalyviai, matė, kad Velykoms reikia ruoštis, marginti margučius, švęsti Verbų sekmadienį“, – sakė etnologė.

Anot jos, kiekviena karta į tradicijas kažką įneša savo, užtat jos nėra sustabarėjusios ir nekintančios.

„Keičiasi gyvenimas! Jeigu mes margučius gilioje senovėje dažydavome tik viena simboline spalva – juoda, raudona ar žalia, tai vėliau marginimo tradicija išsivystė iki pačių gražiausių raštų. Tai sąlygojo gyvenimo, ekonominiai pokyčiai. Gyvenimas gerėja ir dažų galima nusipirkti. Tradicija – kintantis reikalas... ir mūsų laikmetis ją praturtins, o etnografų užduotis – priminti tai, kas buvo užmiršta“, – pažymėjo pašnekovė.

Paklausta, kas gi šiandien yra labiausiai užmiršta, kokią tradiciją būtų pravartu susigrąžinti, E. Lazauskaitė sakė, kad gražiausia yra pati Velykų prasmė ir esmė.

„Žmonės susiburdavo, vieni su kitais bendraudavo, ne kaip dabar – tik siaurame šeimos rate... Visi papročiai skatino bendrystei, bendram džiaugsmui, nusiteikimui. Kokia buvo to esmė? Su kuo kartu ridensi / sumuši margutį – jį atsiminsi, bus tau pagalbininkas ir tada, kai bus sunku, ar ištiks nelaimė. Tokie požymiai mūsų žemdirbiškos kultūros – jie skatino jungtis, vienas kitam padėti, vienas su kitu bendrauti“, – Velykų šventės esmę nupasakojo etnologė.

Vienam ir tam pačiam tikslui – gyvenimo sėkmei

Net ir svečiuojantis, lankant vieni kitus – ne tik sėdėdavo už stalo, bet ateidavo, E. Lazauskaitė tęsė, su linkėjimu.

„Buvo tikima, kad linkėjimas turi būtinai išsipildyti, užtat ir laukdavo, kad apsilankytų kuo daugiau sveikintojų. Dabar nėra tos tradicijos... Antrąją Velykų dieną susirinkdavo jaunimas, ant sūpynių supdavo merginas, su tokiu tikėjimu – kuo daugiau, kuo aukščiau išsups, tuo linai bus aukštesni, drobės baltesnės. Kiekvienas paprotys, kiekviena apeiga savyje turėjo kažką racionalaus, viskas nukreipta vienam ir tam pačiam gerbūviui, gyvenimo sėkmei užtikrinti, kažkokias jėgas palenkti į savo pusę. Ir žaliuojanti, anksčiausiai pavasarį gyvybės ženklus rodanti medžio šakelė [pasitarnaudavo] vienam ir tam pačiam tikslui, kad kitais metais būtų geresnis derlius, nepritrūktų duonos per visus metus, kad šeima būtų sveika“, – pasakojo etnologė.

Velykos labai laukiamos – prisikelia gamta, kartu ir viltis, kad žemė vėl bus gyvybinga, vėl joje užsimegs derlius.

„Anuomet visi labiausiai bijodavo bado, – anksti pavasarį ištuštėdavo visi aruodai. Sakydavo, kad net „pelė gali užsimušti aruoduose belakstydama.“ O mes tokio jausmo jau neturime, visai kiti dalykai“, – sakė E. Lazauskaitė.

Vis dėlto, kadangi pasaulis tapo toks atšiaurus, galbūt reiktų labiau įsigilinti į senąsias tradicijas – kaip į įspėjimą?

„Mūsų papročiuose yra ne tik mūsų parodos pavadinimas: „Kelkis, kelkis jau Velykos!“. Atrodytų, lyg pats keliesi, bet turi padėti prisikelti ir kitam, – pavasariniam virsmui, naujam darbų ciklui, – paduoti ranką žmogui, – dėl to ir tie bendrystės, svečiavimosi papročiai. Nuo esančiojo šalia priklausė – jeigu jam bus gerai, ir man bus gerai – gyvenimas bus šviesesnis. Visi be didelių kvietimų sėsdavosi už šventinio stalo, dalindavosi, kalbėdavosi, atsimindavo, savo darbus numatydavo. Tokia žemdirbiška kultūra, viskas su tuo antspaudu, – prasideda naujų darbų laikas, mes turime jį padaryti mums sėkmingesniu“, – atkreipė dėmesį etnologė.

Gali perduoti gyvybišką jėgą tam, kam tuo metu labiausiai reikia

Iki šiol tikima, kad Verbų sekmadienį pašventintos anksčiausiai sprogstančių augalų šakelės turi magiškų galių. Tačiau kada verbos buvo priskirtos liaudies meno kūriniams?

„Meno kūriniu jos tapo tik Vilniaus krašte, o šiaip tikroji verba yra kadagio šakelė, žilvičio, visų augalų, kurie anksčiausiai pavasarį išsprogsta. Žmonės per ilgą laiką pamatė, kad jie yra kažkokie išskirtiniai – kiti stovi dar be lapų, o šituose jau atsiranda gyvybė. Vadinasi, tie augalai stiprūs savyje, tą gyvybišką jėgą gali perduoti tam, kam tuo metu labiausiai reikia“, – sakė etnologė.

Neabejota, kad su šia gyvybės šakele kitą palietus gali jam perteikti gyvybingumą, vaisingumą, visų kitų metų sėkmę.

„Verbijimo paprotys – palietus šakele ir žodžiai atitinkami sakomi: „verba plaka, ne aš plaku, būk laimingas, nuo visų ligų apgintas“. Taip ankstų Verbų sekmadienio rytą vienas kitą ir plakdavo – nepykdavo, džiaugdavosi, ta šakelė suteikia – jaunam – grožio, vyresniam – sveikatos, vaikams, – kad augtų dideli ir gražūs. Kažko palinkima, bet už palinkėjimą turi kažką gauti, įprastai – pažadamas margutis. Nėra taip tuščia – pasakiau, padariau ir pamiršau, ne! Jeigu tu nori, kad išsipildytų, turi iki galo veiksmą atlikti – tada jis tau bus sėkmingas, pagelbės“, – su papročiais pažindino E. Lazauskaitė.

Vakarų Europoje Verbų sekmadienis vadinamas Palmių sekmadieniu. „Bet mūsų krašte nėra palmių, vardan to prisiminimo, kai Kristus įžengė į Jeruzalę – žmonės klojo jam po kojomis palmių šakas; Pas mus vadinama Verbų sekmadieniu, nes yra šventinamos verbos, anksti sužaliuojančių medžių šakelės, kitur vadinama ne tik Verbine, bet ir Žagarine. <...> Susimaišė ir krikščioniški, ir archaiški papročiai, anksti sužaliuojančių medžių garbinimo paprotys“, – aiškino muziejininkė.

LNM parodoje „Kelkis, kelkis – jau Velykos!“ eksponuojamos rištos verbos, būdingos Vilniaus kraštui – spalvotos, iš sausų augalų, sudžiovintų žiedelių, smilgų, samanėlių.

„Turime verbų iš XX a. pr., muziejus išlaikė. Įsivaizduojate, kiek praėjo laiko! Bet jos truputėlį kitokios, paprastesnės, nei dabar matome Verbų sekmadienį – tokias figūrines, dideles, o tada – daugiausia volelio tipo, 30 centimetrų rykštelės. Bet jos irgi gražiai supintos, spalvotai, mūsų tradicinių juostų rašteliais, apipinant kotelį įvairių spalvų žiedeliais. Rišėjai visada taikėsi prie vyraujančio skonio, vadinasi, mes mėgome tokias verbas. Dabar verbos rišamos iš natūralių, nedažytų augalų, o anuomet – buvo dažytos, ryškios“, – pastebėtus skirtumus įvardino E. Lazauskaitė.

Po žiemos sąstingio – daugiau spalvų

Iš kur atsirado tokių spalvingų verbų tradicija? „Po žiemos sąstingio norėta (kaip ir mes norime) grožio, spalvų, žalumos... Ir kadagio verbas papuošdavo, kai kur – popierinėmis gėlytėmis, buvo tokia tradicija. Pačią verbą surišdavo su raudonu siūlu, sakydavo, kad jis turi magišką galią, jeigu per rugiapjūtę ims skaudėti riešą, juo aprišus – galėsi palengvinti skausmą. Kiekvienas paprotys, susijęs su atitinkamu tikėjimu, kuris turėjo žmogui palengvinti [dalią]. Pati šakelė – prikelti, suteikti sveikatos, vikrumo, o siūlas irgi – atitinkamu laiku ateidavo į pagalbą, malšindavo skausmą“, – kalbėjo pašnekovė.

Dabar mums atrodo, tęsė ji, kad papročiai, tradicijos – gal čia toks įdomus papasakojimas, tam kartui. Bet tai, anot E. Lazauskaitės, yra ilgo laiko stebėjimai, noras ateinančioms kartoms perduoti sukauptas žinias, – racionalus pagrindas: „Jeigu tai įsisąmoninsime, suprasime tuos papročius, tai mes ir patys savo gyvenimą palengvinsime, nevaikštinėsime aplinkui, eisime tiesiai, žinodami tradicinę kultūrą, ją suvokdami, perprasdami.“

Velykų šventė – didinga, iki jos – septynios savaitės gavėnios. „Visas laikas, skirtas šitos šventės pasiruošimui. Paskutinę savaitę po Verbų sekmadienio – džiaugsmingas laikotarpis, papuoštas žaluma ir spalvomis. Žmonės jau linksmesni – čia pat Velykos, kurių visi laukia. Bet vis dėlto, dar laukia nemažai darbų!“, – pažymėjo etnologė.

Kiekviena Didžiosios savaitės diena, anot E. Lazauskaitės, tarsi sustyguota. „Nuo sekmadienio prasidėjusios Didžiosios savaitės dienos tarsi sako, kaip pasiruošti šventei, kaip atsirinkti darbus, kurie tuo metu svarbiausi. Reikia apsišvarinti namus, o apsišvarinus – pagalvoti, kuo pavaišinsi svečius. Margučiai – Velykų simbolis, bet papročiai reikalavo ir kitų tam tikrų valgių, – jie nebūdavo išskirtiniai, – mėsa, pyragai, sviestas, sūris... Bet jau iš anksto ruošdavosi, duoną užmaišydavo, sakydavo, kad užmaišius Didįjį ketvirtadienį – per visus metus nepelys“, – apie Didžiosios savaitės darbus kalbėjo E. Lazauskaitė.

Visi darbai, kaip pastebėjo etnologė, turi būti atliekami be pykčio, ramiai. „Didžiąją savaitę turi keltis truputėlį anksčiau, bet užtat tau bus atpildas, visus metus galva neskaudės. Žmogus gauna atlygį – tikėjimą. Sako, pavasario žingsniai dideli ir spartūs, ir žmogus turi greičiau judėti, nes kitaip nenudirbs darbų. Per papročius tave moko, kaip elgtis – jie prasmingi. Namai [nuo krosnies] aprūkdavo, šveisdavo moterys, pasidariusios pelenų šarmo (nebūdavo tokių priemonių kaip dabar), iš viksvų pasidarydavo kempines, nušveisdavo ir suolus, ir stalus, sienas, oho, kiek darbų! Didysis metų žlugtas – skalbdavo lininius, pakulinius audinius. Namuose šutindavo, po to veždavo prie ežero, upės – velėti su kultuvėmis. Tokiu laiku šalta, bet sako, jeigu tu gražiai išskalbsi Didžiąją savaitę prieš Velykas – tai tavo skalbiniai per visus metus bus balti. Kiekvienas veiksmas turėjo atlygį“, – pastebėjo E. Lazauskaitė.

Kad laimės būtų daugiau

Stalas, anot E. Lazauskaitės, per Velykas neatsitiktinai apkrautas maistu: „Kad kiekvienas atėjęs sveikintojas pasivaišintų, pabendrautų, pabūtų, – visuotinis bendravimas, bendras šventimas. Šiandien visiems palinkėčiau apsižiūrėti aplinkui, gal kažką reikia pasikviesti, su kažkuo pabendrauti, su tolimesniu kaimynu paridenti margučius, pramušti, išleisti gyvybę iš margučio. Margučio ridenimas – jame esančios gyvybės išleidimas. Nuo to, kad aš būsiu vienas laimingas – mažai laimės, bet jeigu pasidalinsiu, padėsiu kitam būti laimingu, o jis kitam ir dar kitam... laimės bus daugiau, šventė bus šviesesnė, ateitis – gražesnė.“

E. Lazauskaitė nė kiek neabejoja, kad šypsenomis, linksmumu, juoku galima išbaidyti žemėje per žiemą susikaupusias piktas jėgas ir visas negeroves: „Tas, kurios žmonėse buvo per tą niūrų, šaltą laikotarpį susikaupę. Šypsena, juokas, triukšmas, judėjimas, mušimas, ridenimas, supimasis – visi velykiniai papročiai ragina nestovėti vietoje.“

Papročių esmė, E. Lazauskaitė įsitikinusi, – sujungti žmones. „Jei neturėtume papročių – nežinotume ką daryti per šventes, o dabar visi žinome! Labai svarbus bendrystės jausmas. Norime, kad į muziejų ateitų ir su mūsų papročiais susipažintų ukrainiečiai, galbūt padarysime tokį suėjimą. Šiuo metu ukrainiečiams labiausiai reikia atidos, padėjimo, kad jie pajaustų šventinę nuotaiką. Kiekvienas galėtume padaryti, kad jiems būtų linksmiau, džiugiau, kad jie pajaustų pavasarį širdyje. Velykos yra pergalės šventė. Kristaus prisikėlimas iš mirties simbolizuoja pergalę prieš blogį. Norėtųsi, kad juose dar labiau tas jausmas apsigyventų, kad gėris tikrai nugalės blogį, kad kitais metais Velykos bus daug šviesesnės. Bet kiek galime – turime jiems padėti, pastiprinti“, – atsigręžti į kenčiančius artimus ragino etnologė.