IT įmonės „Devbridge“, priklausančios „Cognizant“ kompanijai, verslo analitikė ir komandos vadovė Rūta Stankevičienė technologijų sektoriuje sėkmingai darbuojasi daugiau nei dvidešimt metų ir žiniasklaidai atsiųstoje informacijoje pasidalijo įžvalgomis, kaip paskatinti moteris drąsiau rinktis šią sritį bei priimti profesinius iššūkius.
– Kas jus, kiek daugiau nei prieš dvidešimt metų paskatino, rinktis būtent IT sritį?
– Baigiau Kauno 17-ąją (dabar Dobkevičiaus) vidurinę gūdžiais 1992-aisiais, viskas ko aš norėjau, tai būti studente. Labai patiko ir gerai sekėsi matematika, tad įstojau į Vilniaus universitetą, matematikos fakultetą. Ten pirmą kartą prisiliečiau prie kompiuterio ir supratusi, kad matematikos studijos VU mane veda tik prie pedagogikos, kitais metais jau stojau į Vytauto Didžiojo universitetą Informatikos fakultetą.
– Esate užsiminusi, kad iš karto po studijų pavyko įsidarbinti programuotoja ir darbą gavote itin lengvai tik todėl, kad esate moteris?
– Studijų metu dirbau šen bei ten, kažką „su kompu“, tad labai apsidžiaugiau, kai pabaigusi studijas gavau pasiūlymą programuotojos darbui norvegų įmonėje Lietuvoje, įsteigtoje 1998-ais metais, kaip projekto įkurti Hipotekos registrą Lietuvoje dalis. Atrankos metu pamenu tik vieną klausimą: ar galėsiu vykti dirbti į užsienį (buvo renkama komanda projektui Makedonijoje), aišku, kad taip, tai tik dar labiau pridėjo noro prisijungti prie šios įmonės.
Net neklausiau, koks atlyginimas, jį pamačiau tik nuvažiavusi pasirašyti sutarties. Pradėjusi darbuotis komandoje dar Lietuvoje ėmiausi stipriai gilintis į man skiriamas užduotis ir į projektą Makedonijoje vykau kaip duomenų bazių programuotoja. Ir tik vėliau sužinojau, kad tuometinis įmonės vadovas iš Norvegijos turėjo nuostatą, kad geriausi rezultatai yra tada, kai komanda yra mišri. Tuo metu įmonėje dirbo vien programuotojai vyrai ir vos dvi merginos administravimo srityje, tad vienas iš garsiai neišsakytų kriterijų naujam komandos nariui ir buvo, tai turi būti moteris!
Taip aš daugiau nei dvidešimt metų įkritau į įvairiausių registrų kūrimą įvairiose šalyse: Makedonija, Kosovas, Mozambikas, Vietnamas, Liberija, Ruanda, Gvatemala, na ir aišku, pagrindinė veikla buvo Lietuva, darbas su Hipotekos, Vedybų, Įgaliojimų, Turto arešto aktų ir kitais registrais. Programuotojos darbai pynėsi su reikalavimų sistemai analize, palaipsniui daugiau dėmesio skyriau procesų valdymui tiek kuriamo objekto, tiek projekto vykdymo. Galiausiai tapau projektų vadove, tačiau niekada nepabėgau nuo sistemos kūrimo.
– Technologijų sektorius prieš tuos keletą metų buvo kitoks nei yra dabar? Moterų IT sektoriuje taip pat nebuvo itin daug, ar nebuvo sudėtinga įsitvirtinti?
– Projektas keitė projektą, kiekvienas jų buvo unikalus, tad kaip naujas darbas, tačiau keičiantis vadovams bendros įmonės vertybės nekito ir įaugo manyje, kaip pagrindinis reikalavimas darbo sveikai atmosferai: laisvas ir pagarbus bendravimas su kolegomis nepaisant pozicijos ir padėties, atsakingas ir profesionalus požiūris į darbą, kuriantis pridėtinę vertę klientui, pritaikant profesionalius sprendimus.
Tai paprasti dalykai, ir turbūt daugelis pasakytų, kad visos įmonės tai gali deklaruoti. Tačiau per savo patirtį aš mačiau didelę tokių dalykų stoką kituose sektoriuose. Tad dažnai jaučiausi kaip kokiame burbule, IT sektorius negali sau leisti kitokios kultūros, tiesiog žmogus pabėgs. IT srityje mes renkamės, ką dirbsime, ar man patinka veiklos pobūdis, technologija, o atmosfera palaikoma itin gera. Kaip jau minėjau, priėmimas į darbą man buvo pirmas ir paskutinis susidūrimas su diskriminacija iš vadovų pusės, ir tai mano naudai.
– Ar per tiek darbo metų technologijų sektoriuje, kada teko susidurti su stereotipiniu požiūriu į moteris IT sektoriuje?
– Dar prieš 5-7 metus į programuotojos poziciją moterys būdavo priimamos retai. Tai galimai susiję ir su tuo, kad IT studijas jos renkasi rečiau. Dabar tai matau kur kas dažniau, nes pozicijos keitimas ir perėjimas į IT sektorių yra smarkai padažnėjęs reiškinys. Įdomus dalykas, kažkuriuo momentu įmonės pradėjo organizuoti programuotojų akademijas, kaip žinome, po tokių akademijų geriausiai pasirodę studentai gauna kvietimą dirbti. Ir po tokių akademijų priimamų programuotojų merginų padaugėjo.
Tai gal vis tik stereotipai lėmė jų nebuvimą? Anksčiau susidurdavau su atvirkštiniu požiūriu į sistemų testuotojo poziciją: kad jeigu testuotoja – tai tik mergina, o jei vyrukas ateina į testavimą, tai matydavome kaip pirmąjį laiptelį kelyje į programuotojus. Nežinau, kaip yra kitur, bet „Devbridge“ šito atskyrimo nepastebiu. Testuotojo pozicija yra lygiavertė programuotojo, atitinkamai keliami ir reikalavimai kas yra teisinga.
– Kaip manote, kodėl moterų IT sektoriuje yra mažiau ir kas paskatintų merginas drąsiau rinktis studijas IT srityje?
– Niekas nepaneigs, kad mes vyrai ir moterys esame skirtingi. Ir aš to neneigiu. Tačiau ne kartą įsitikinau ir daug faktų tai įrodo, kad mūsų smegenys gali dirbti vienodai gerai. Manęs ne kartą yra klaususi ne viena moteris, kaip persikvalifikuoti, kaip pereiti į IT. Aš visada galiu pakonsultuoti, padėti pačiam žmogui suprasti, jis gali ar ne. Bet to manęs niekada neklausė nė vienas vyras! Jie tiesiog eina ir daro. O tikrai esu sutikusi vyrukų, kurių norėjosi paklausit, ei, ką tu čia vis dar veiki?
Moterys, merginos, diskriminacija labai dažnai gyvena tik mūsų pačių galvose. Įgyti žinias gebame lygiai vienodai. Jas pritaikydamos įvairiose situacijose pasielgtume skirtingai, nei vyrai. Iki šiol tikiu – mano pirmas vadovas buvo teisus: mišri komanda yra efektyvesnė, o lyčių psichologiniai skirtumai padeda surasti tinkamiausią sprendimą. Matyt tai lemia mūsų psichologinio geno fondo ypatumai. Taip, mes ilgiau svarstome, abejojame, vertiname rizikas, nuomonę apie mus, ieškome saugaus atsakymo. Kad ir mano pavyzdys, pati kiek laiko svarsčiau priimti sprendimą eiti į „Devbridge“ ar ne, nors tikrai to norėjau, tai ką čia svarstyti? Iš tikrųjų sprendimą buvau priėmusi iš karto, tik va reikėjo dar kelias naktis nemiegoti, su visais pasikalbėti, kad, atseit, įsitikinčiau.
– Norvegų kapitalo IT įmonėje sėkmingai dirbote daugiau nei 20 metų, kas paskatino pokyčius ir naujojo darbo paieškas?
– Aš esu įpratusi pirmadienį eiti su noru į darbą, o po atostogų laukti pirmosios dienos darbe. Taip tikrai nėra visada, tačiau tai būsena, kurią galima pasiekti dedant pastangas. Jei ši būsena sugenda, reikia taisyti arba keisti. Palikusi minėtąją įmonę, iki „Devbridge“ įgyvendinau pora projektų, nuo komandos formavimo iki galutinio rezultato. Tada susimąsčiau, o kas toliau? Galima daryti tą patį, jautiesi reikalingas, mokantis ir galintis. Tačiau visada buvau linkusi geriau pabandyti, išeiti iš komforto, o tik po to save keikti, bet susitvarkyti.
Galvoju, negi taip ir liksiu tik prie valstybinių klientų? Bet apsispręsti buvo tikrai labai sunku, žinojau, kad iš „visažinės“ tapsiu „klausiančia ir nieko nežinančia“. Turėjau daug palaikymo iš šeimos, iš buvusio vadovo, kuris išmokė pamatuotos drąsos. Noras pamatyti kitokius procesus, kitokius klientus nugalėjo. Esu IT įmonėje „Devbridge“ jau vieneri metai ir tuo labai džiaugiuosi, pastangų reikėjo daug, tačiau galiu pasakyti, kad jau pasiekiau savo mėgstamą būseną „su noru eiti į darbą, ir su džiaugsmu sugrįžti namo“.
– Prisijungėte prie „Devbridge“ verslo analitikų komandos, taip pat esate komandos vadovė. Prie kokių IT projektų jau teko prisidėti ir kas jums įdomiausia kasdieniniame darbe?
– Šiuo metu dirbu prie vieno iš didžiausių mūsų įmonės IT projektų, dirbame su JAV įsikūrusiu klientu, tai yra įmonė teikianti įrangą kitoms pramonės įmonėms, kuri aptarnauja daugiau nei 3 milijonus klientų visame pasaulyje, prekiauja įrengimais, tokiais kaip varikliai, apšvietimas, medžiagų tvarkymas, tvirtinimo detalės, santechnika, įrankiai ir saugos reikmenys, taip pat siūlo atsargų valdymo paslaugas.
Mes kuriame, plečiame ir palaikome jiems programinę įrangą, padedančią jų kasdieniame darbe valdyti produktus, pardavimus, klientus, integruojamės su kitų tiekėjų programine įranga. Konkrečiai mūsų komanda vysto programinį modulį, skirtą tiekėjams pateikti informaciją apie jų produktus. Komanda dirba iš skirtingų miestų: Kauno, Klaipėdos, Varšuvos ir Krokuvos. Klientas yra iš Čikagos. Tenka kasdien žongliruoti tarp laiko zonų.
Dirbame remdamiesi „Agile“ principais, procesą valdome pasitelkdami „Scrum“ metodiką, produktas kuriamas iteraciniu būdu, kas dvi svaitės klientui sudiegiama atnaujinta programinė įranga. Nepaisant to, kad komanda yra virtuali, atskirai imant ją sudaro skirtingų kartų ir lyčių žmonės, tačiau man labai patinka dirbti su visa komanda. Visi vieningai „serga“ už produkto kokybę, kad jis būtų naudingas ir patogus klientui naudoti. Visi komandos nariai atvirai išsako galimas rizikas, pastabas, ieško optimalaus sprendimo. Smagu, kad klientas tai jaučia ir įvertina. Matomas kliento vykdomų procesų pagreitėjimas mūsų darbo dėka džiugina ir motyvuoja.
– Kam vis dėlto šiandien galėtumėte drąsiai rekomenduoti rinktis technologijų sektorių?
– Svarbiausia, ką kartoju visiems, kurie manęs klausia apie profilio keitimą ir perėjimą į IT – tai turi traukti, turi patikti. Pats blogiausias motyvas pereiti į IT yra pinigai. Jei jis vienintelis – nepavyks. Tai kūrybinis darbas, čia paprastai 8 valandų „neatsėdėsi“. Reikia mokytis, domėtis, vien tik kursuose praleisto laiko neužteks, daryti namų darbus, tai gali užsitęsti iki išnaktų, tad reikės skirti daug asmeninio laiko.
Esu girdėjusi tokias frazes, kaip „manęs neišmokė“ ir neišmokys jei nesimokysi. Kaip ir visose srityse, palankęs pusę metų kursus specialistu netapsi. Bet jeigu bus įdomu, savo vietą tikrai rasi, o ilgo darbo rezultatai būna labai džiuginantys, darbo diena jų siekiant praskries nepastebimai įdomiai. Komandoje, ypač kuriant unikalius IT produktus, kuo ir užsiima „Devbridge“, reikia įvairių savybių žmonių. Pavyzdžiui testuotojams reikia daugiau kruopštumo, programuotojams gilesnių žinių, analitikams platesnių. Visiems svarbu komunikaciniai gebėjimai, sklandus ir darnus komandinis darbas.