Etikos ekspertai dabar nagrinėja šį atvejį ir vertina, kad smegenų ar kitų panašių implantų pašalinimas gali būti žmogaus teisių pažeidimas. Problema išties aktuali, kadangi prognozuojama, kad smegenų implantų skaičiai artimiausiais metais gali itin augti, vis daugiau žmonių gaus tokius įrenginius, nagrinėja „MIT Technology Review“.
Elektrodai žmogaus smegenyse gali ne tik gydyti ligas, bet ir praplėsti galimybes.
„Prievarta pašalintas įrenginys pavogė iš moters naują asmenybę, kuria ji buvo tapusi susijungusi su technologija. Bendrovė atsakinga už tai, kad sukūrė naują asmenį, tačiau vos tik įrenginys buvo pašalintas – tas asmuo buvo sunaikintas“, – teigia etikas Marcello Ienca iš Miuncheno technikos universiteto, straipsnio apie žmonių ir mašinų simbiozę bendraautorius.
Australė R. Leggett implantą gavo per smegenų implanto, skirto padėti epilepsija sergantiems žmonėms, klinikinį tyrimą. Jai dar sulaukusiai trejų metų buvo diagnozuota sunki lėtinė epilepsija, nuolat ištikdavo sunkūs priepuoliai.
Nenuspėjamas epilepsijos priepuolių pobūdis neleido gyventi įprasto gyvenimo, moteris negalėjo viena nueiti į parduotuvę, apskritai ji retai keldavo koją iš namų. Liga buvo žlugdanti.
Kai R. Legget buvo pakviesta prisijungti prie klinikinio tyrimo, jai buvo 49 metai, rašo tyrėjas Fredericas Gilbertas. Naujas prietaisas, inplantuotas smegenyse, galėjo įspėti sergančius žmones apie artėjančius priepuolius, buvo bandomas jo veiksmingumas.
Savanoriams buvo implantuoti keturi elektrodai, stebintys smegenų veiklą, įrašai buvo siunčiami į įrenginį, kuris apmokė specialų algoritmą atpažinti artėjantį priepuolį. Rankose laikomas prietaisas rodo tikimybę, kad priepuolis įvyks artimiausiomis minutėmis ar valandomis: raudona lemputė reiškia neišvengiamą priepuolį, o mėlyna – priepuolis mažai tikėtinas.
Nors tyrimo dalyvių rezultatai buvo įvairus, 2010 metais implantą gavusiai R. Leggett prietaisas itin pasiteisino. Pirmą kartą ji turėjo veiksmų laisvę, galėjo valdyti savo priepuolius ir gyventi įprastesnį gyvenimą. Gavusi išankstinį prietaiso įspėjimą ji galėjo išgerti vaistų ir išvengti priepuolio.
„Jaučiausi, kad galiu daryti bet ką. Galėjau vairuoti, mačiausi su žmonėmis, galėjau priimti gerus sprendimus“, – teigė moteris tyrėjams.
Ji jautėsi, kad su prietaisu tapo nauju žmogumi, lyg patyrė simbiozę – susiliejo su įrenginiu.
Tačiau naujas gyvenimas truko trumpai. 2013 metais įrenginį sukūrusi kompanija „NeuroVista“ bankrutavo, ji nebeegzistuoja, o tyrimo dalyviams buvo patarta pašalinti implantus.
R. Leggett jautėsi sužlugdyta. Moteris bandė pasilaikyti implantą, derėjosi su įmone, netgi siūlė įkeisti namą, kad galėtų įrenginį išsipirkti. Prieš jos valią įrenginys vis tiek buvo pašalintas.
„Būčiau padariusi viską, kad tik būčiau galėjusi jį pasilaikyti“, – interviu tyrėjams teigė R. Leggett.
Net ir praėjus daugeliui metų ji vis dar verkia dėl patirtos traumos, pripažįstama tyrėjų publikacijoje.
„Niekada nebesijaučiau tokia saugi, taip net nebesu tokia laiminga, bendraujanti ir pasitikinti savimi moteris, kokia buvau. Vis dar emociškai galvoju ir kalbu apie mano prietaisą. Aš ilgiuosi, ir jis ilgisi“, – kalbėjo moteris.
Mokslininkams šis atvejis pasirodė įdomus tuo, kad prietaisas tapo asmenybės dalimi – implantacija, o vėliau prietaiso pašalinimas „atspindi savęs modifikavimo formą“, rašo M. Ienca. Jis vertina: „Mūsų žiniomis, tai yra pirmasis tokio reiškinio įrodymas“.
Dabar moteriai 62 metai, ji atsigauna po neseniai patirto insulto, ir nebegalės dalyvauti panašiuose bandymuose.
Dar vienas pacientas, Ianas Burkhartas, buvo gavęs eksperimentinį smegenų implantą, skirtą atkurti rankų judesiams po smegenų pažeidimo. Jis patyrė panašų netekties jausmą, kai implantas buvo pašalintas.
Jo situacija skiriasi tuo, kad jis įrenginiu naudotis galėjo tik laboratorijoje, tai jam leido prie įrenginio taip stipriai neprisirišti. Galiausiai infekcija tapo priežastimi, dėl kurios įrenginys buvo pašalintas. Tačiau jis vis tiek patikina, kad įrenginio iš kūno pašalinimas gali tapti dideliu emociniu, psicologiniu ir net fiziologiniu iššūkiu.
Dabar mokslininkai ima argumentuoti, kad kartą implantuotas prietaisas tampa žmogaus teise, kurią turėtų ginti ES pagrindinių žmogaus teisių chartija, apibrėžianti teisė į psichinę neliečiamybę.
Atsiranda nauja disciplina – neurologinės teisės. Anot mokslininkų, reikalingas ir naujas reguliavimas, kuris leistų apsaugoti implantų gavėjus nuo žalos, kuri gali kilti prietaisą pašalinant.
„Pacientai turėtų būti apsaugoti nuo priverstinio prietaiso pašalinimo“, – vertina teisės mokslininkė ir etikė iš Duke universiteto Šiaurės Karolinoje Nita Farahany.
Atsirandant įrodymų, kad smegenų ir kompiuterio sąsaja gali tapti žmogaus „aš“ dalimi, M. Ienca taipogi įsitikinęs: „Jokiomis aplinkybėmis, išskyrus medicininę būtinybę, neturėtų būti leidžiama implanto pašalinti be žmogaus sutikimo. Jei tai tampa asmens dalimi, tai tu tuomet iš esmės pašalini kažkokią esminę asmens dalį prieš jo valią“.
Jis palygino, kad įprastų organų priverstinis šalinimas žmonėms yra draudžiamas tarptautinėje teisėje.
Straipsnį parengę mokslininkai vertina, kad pokyčiai reikalingi: įmonės turėtų būti atsakingos, galbūt draustis, jei bandymų savanoriai vėliau norėtų pasilaikyti įrenginius pasibaigus klinikiniam tyrimui. O galbūt ir valstybės turėtų įsikišti, suteikti tokiais atvejais finansavimą, arba nustatyti tam tikras taisykles.