Kaune kepyklėlę atidariusi Laima sieks atgaivinti vaikystę menančius lietuviškus desertus: negalime pamiršti savo tradicijų

Iš Žemaitijos kilusi Laima Masalskė aistrą gaminti perėmė iš močiutės, kuri vaikystėje lepindavo ypatingo skonio lietuviškais kepiniais ir desertais. Šiomis dienomis, kai parduotuvių lentynose apstu skirtingų pasaulio šalių kepinių, dažnai užmarštyje lieka tradiciniai lietuviški gaminiai. Kepyklėlės įkūrėja kviečia išbandyti senovinius gaminius, kad skonių ir tekstūrų įvairovė trumpam grąžintų į vaikystę. Į „Rêver“ kepyklėlę klientai užsuka jau nuo puse aštuonių ryto – dieną pradėti šviežiais, kvepiančiais kepiniais ir puodeliu kavos.

Moko pasigaminti kastinį

Pokalbiui su Laima susitikome ten, kur jos svajonė tapo realybe. Gipsofilijomis puoštos lubos, stikliniai staliukai ir gėlėmis žydinčios sūpynės – tai išskirtinės interjero detalės, kurios „Rêver“ kepyklėlei sukuria lengvą prancūziško Provanso atmosferą. „Rêver“ – išvertus iš prancūzų kalbos reiškia svajonę. Neatsitiktinai interjere atsirado ir sūpynės – Laima prisimena, kad prieš keletą metų besisupdama ant sūpynių Birštone, mintimis tarsi paleido šią svajonę į dangų.

Mūsų susitikimas prasidėjo nepaprastai – kartu su pašnekove gaminome pavlovą, gaivų, vasarišką desertą prie kavos. Į įvairias panašias edukacijas kepyklėlės įkūrėja kviečia visus, norinčius išmokti kažko naujo, iš arti susipažinti su gamybos procesu. Pavasarį buvo surengta nemokama kastinio sukimo edukacija. Dalyviai mokėsi pasigaminti žemaitiško patiekalo, sužinojo visas gamybos paslaptis ir subtilybes. Vėliau vaišinosi namine gira, dalyvavo kastinio degustacijoje.

Pamokėlės vyksta mažose grupelėse – taip organizatorė gali skirti dėmesio kiekvienam dalyviui. Naminio kastinio galima įsigyti ir kepyklėlėje, o norintiems išmokti jo pasigaminti, Laima tokių pamokėlių žada ir ateityje.

Polinkis kepti – iš močiutės

„Kai buvau penkių metų, iš Skuodo pakraščio persikėlėme į Plungę. Taip mano gyvenime atsirado dar viena močiutė. Pas ją visada stalai lūždavo: žagarėliai, naminis pyragas, mišrainės. Rytais mus žadindavo jos kepami blynai ar kiaušinienė su daug spirgučių. Tai buvo gaspadinių gaspadinė, turėjo itin išlavintą skonį. Man jos labai trūksta“, – vaikystę mena pašnekovė, pati užauginusi dvi dukras.

Nors Laima mokėsi virėjos ir barmenės specialybės, labiausiai norėjo tapti kepėja. Dirbo įvairiose įstaigose – populiariose kavinėse, mokyklose, kavinėse.

„Iš pradžių buvo visko. Buvau ta mokinė, kuri stengėsi viską į save sugerti, atsiminti. Man tai buvo be proto įdomu, viskuo domėjausi, skaitydavau ir visada diskutuodavau, kodėl neišėjo, kas galėjo atsitikti. Supratau vieną dalyką – kad žmogui turbūt jau seniai yra numatytas tas kelias, tik reikia jį atrasti. Mano kelionei prasidėjus, visko buvo: ir mielių pamiršdavau įdėti, ir nežinojau tam tikrų gamybinių procesų, tad buvo ir nepakilusių, ir perkilusių bandelių, visko“, – dabar jau su šypsena pirmuosius darbo metus atsimena L. Masalskė.

Dalijasi ne tik gražiomis akimirkomis

Prieš ketverius metus Laimai su šeima persikėlus gyventi į Kauną, galvoje jai vis sukosi mintis atidaryti savo kepyklėlę. Sunkiausia buvo išsirinkti patalpas, tačiau pamačius vienas, moteris iškart suprato radusi tai, ko ieškojo. Tiesa, artimieji skeptiškai vertino vietą Petrašiūnuose, tačiau moters įsitikinimu, esmė yra ne pati vieta, o tai, kas joje parduodama. Jei bus skanu, žmonės atvažiuos.

Kepinių parduotuvę atidarė vasario 21 dieną, o po trijų dienų prasidėjo karas Ukrainoje. Tada Laima su dukra sugalvojo akciją – ėmė kepti ukrainietiškus kepinius, o surinktas lėšas paaukojo VšĮ „Mėlyna ir geltona“ organizacijai. Pirkėjai pirko ir aukojo savo nuožiūra – pašnekovė atmena, kad brangiausia tądien parduota bandelė kainavo 40 eurų.

Visomis akimirkomis – kaip kūrėsi, kaip eksperimentuoja su receptais – Laima dalijasi socialiniuose tinkluose. Ir pasakoja ne vien tai, kas gražu.

„Turėjome nemažą užsakymą, desertus atidavė, išvažiavo ir iš pusiaukelės man paskambinę sako, kad „nučiuožė“ tortas. Parveža jį man ir suprantu, kad jo pataisymui prireiks 1-2 valandų, kurių, deja, neturime – desertų laukia šventėje. Ačiū Dievui, turėjau analogišką tortą. Žinau, kad taip yra daug kam buvę – reikia spėti laiku, o ima ir kažkas nutinka. Šiuo atveju, net nežinau, kas atsitiko kelyje – lauke +30 laipsnių karščio, tad tortą nuvežti iššūkis. Tačiau ta patirtis buvo akstinas viską dar labiau apgalvoti, kad kitą kartą tokių siurprizų nebebūtų“, – pasakoja Laima.

Rudenį laukia naujovės

Jau įkuriant kepyklėlę Laima puoselėjo norą grąžinti žmonės tai, kas pamiršta.

„Velykoms kepėme velykų bobą – tradicinį lietuvišką pyragą su razinomis, papuoštą citrinų glajumi. Ir jį labai pirko – vadinasi, žmonės atsimena, kad ant velykinio stalo turi būti mielinis pyragas. Daug kas dabar siūlo itališką Panettone, bet ne lietuvišką mielinį pyragą. Kodėl? Kuo prastesnis mūsų tradicinis pyragas? Nėra prastesnis, tik reikia mokėti jį pagaminti“, – sako.

Laima neslepia labai laukianti rudens, kai numatyta daug naujovių. „Gaminsime lietuviškus, bet jau pamirštus gaminius su slyvomis, obuoliais, kriaušėmis. Kaip ir senais laikais jie bus iš labai geros tešlos,“ – žada pašnekovė.

Ji teigia gamyboje naudojanti tik sviestą, jokio margarino, jokio palmių aliejaus, į kai kuriuos desertus dedanti mažiau cukraus. Kepyklėlėje taip pat yra gaminių netoleruojantiems glitimo, besilaikantiems mažai angliavandenių turinčios dietos, propaguojantiems keto mitybą.

Nuo rudens „Rêver“ kepyklėlėje bus galima užsisakyti ir prekių į namus: pusryčių dėžučių, įvairių mielinių bandelių, įdarytų beigelių ir kitų gaminių.

Nuo spalio mėnesio kepyklėlėje bus rengiamos pamokėlės vaikams „Miltuota prijuostė“. Jiems bus suteikta galimybė pamatyti virtuvę, susipažinti su maisto gamyba, estetika ir serviravimu. O gruodžio mėnesį numatytas vakarėlis, kuriame vaikų paruoštus desertus degustuos tėvai.

„Nežinau kodėl, bet tėvai vaikams labai mažai leidžia reikštis virtuvėje. Bet to reikia. Penkių metų vaikas turi mokėti susitepti sumuštinį, septynių-aštuonių – supjaustyti agurką ir daugmaž vienodais griežinėliais. Ir nereikia bijoti vaikams duoti peilio. Negalima nuo vaikų visko paslėpti – turime būti šalia ir juos pamokinti. Paaiškinti, kad tai yra aštru, pamokyti, kaip peilį laikyti, kaip nešti“, – dalijasi pašnekovė.