Panevėžyje rengiama unikali cepelinų gamybos edukacinė programa: moko, kaip paruošti tešlą ir įdarą, kad būtų patys gardžiausi

Kiekvieno mėnesio antrą sekmadienį Piniavoje esančioje kavinėje „Pas Katiną“ vyksta edukacijos „Katino cepelinai“. Jų metu susipažįstama su cepelinų istorija, išmėginamas cepelinų kelias iki lėkštės ir galiausiai ragaujama pačių rankomis suformuotų kukulių.

Pramoga tinka visiems

„Iš svečių dažnai girdime, kad mūsų cepelinai bene skaniausi visame regione, todėl nusprendėme pasiūlyti pramogą – išmokyti cepelinus pasigaminti patiems. Edukacijos tinka tiek svečiams, tiek pavienėms šeimoms, draugų būriams ar įmonių kolektyvams. Ši unikali veikla patinka ir iš užsienio atvykusiems klientams.

Edukacijų metu svečiai pasiraitoję rankoves dirba ir patys, žinoma, padedant mūsų virėjoms. O kol cepelinai verda, gurkšnodami žolelių arbatą klausosi edukatorės pasakojimų apie šio patiekalo istoriją. Ir ne tik“, – edukaciją pristatė jos sumanytoja, bendrovės „Pas Katiną“ vadovė Silvija Katinaitė–Kavaliūnienė.

Bulvė – svarbi dalis

Ne paslaptis, kad pagrindinė ir svarbiausia sudedamoji cepelinų dalis yra bulvės. Jos gali būti miltingos, krakmolingos, verdant sukrintančios ir nesukrintančios – kiekvienam pagal poreikį. Tačiau, pasak S. Katinaitės–Kavaliūnienės, cepelinams tinkamiausios yra būtent krakmolingos bulvių veislės, tokios kaip „Vineta“, „Marabel“ ar „Laura“. Vėlyvosios bulvių veislės savo sudėtyje turi daugiau krakmolo, reikalingo tam, kad sutarkuotos ir nuspaustos greičiau sukibtų.

„Cepelinams naudojamos bulvės turi būti labai kokybiškos, pirmos klasės. Jos pas mus atvežamos iš mūsų rajono mažuose ūkiuose užauginto derliaus. Prieš jas nuvalydami kiekvieną bulvę rūpestingai apžiūrime, kad nepakliūtų gumbas, pažaliavęs ar su puviniu. Taip pat nenaudojame sudžiūvusių, sudygusių ir pažeistų bulvių. Bulves laikome vėsioje, tamsioje, sausoje vietoje, tinka jas laikyti krepšiuose, popieriniuose maišuose ar dėžėse. Nuvalę bulves, jas tarkuojame ir nuspaudžiame. Bulvių sunką paliekame, kad nusistovėtų krakmolas, po keliolikos minučių sunką nupilame, krakmolą sudedame į tarkuotų bulvių masę.

Keletą bulvių išverdame, būtinai su lupenomis, kad cepelinuose išliktų kuo daugiau maistingųjų medžiagų. Išvirtas bulves nulupame, sutriname ir sudedame į žalių bulvių masę – tam, kad cepelinai būtų minkštesni ir puresni. Gardiname druska ir gerai išmaišome“, – pasakojo Silvija.

Cepelinai valgomi tik šakute

Anot S. Katinaitės-Kavaliūnienės, kavinėje „Pas Katiną“, jau bene trečią dešimtmetį valgiaraštyje vyrauja cepelinai su klasikiniu kiaulienos įdaru, kuriam visuomet parenkama šviežia lietuviška kiaulienos sprandinė.

„Mėsą sumalame, dedame aliejuje pakepintų smulkintų svogūnų, pilame keletą šlakelių natūralaus sultinio ar vandens, gardiname druska ir juodaisiais pipirais. Tada bulvių masę sudaliname paplotėliais, į jų vidurį dedame įdarą, formuojame pailgos formos cepelinus. Į vandenį, skirtą cepelinams virti, įpilame stiklinę sunkos, likusios nuspaudus žalias tarkuotas bulves. Tik į visiškai užvirusį vandenį sudedame cepelinus, kad šie neištižtų. Cepelinus verdame 20–30 minučių pasūdytame vandenyje su krakmolu. Tiekiame su spirgučių padažu ir grietine, puošiame žaluma. Skanaus! Atminkite, kad cepelinai valgomi tik su šakute, be peilio“, – sako S. Katinaitė-Kavaliūnienė.