Karčema „Ružava“ – tai užeiga šalia Panevėžio, į kurią man užsukti siūlė ne vienas Riebaus katino puslapio sekėjas.
Kas įdomiausia, kad nuomonės apie maisto kokybę buvo skirtingos, vieni gyrė, kiti dėjo į šuns dienas, tad norėdami įsitikinti kaip ten išties, su Katiniene vieną dieną užsukome ten patys.
Keista, bet padavėjos griežtai uždraudė sėstis vienoje iš dviejų salių su staleliais svečiams. Nepaaiškino ir dėl ko svečiams leidžiama sėsti tik prie stalelių, kurie yra priešais barą.
Kadangi toje sistemoje pradirbau ne vienus metus, tai bandysiu spėti dėl ko tas toks draudimas. Mano nuomone, tai dėl padavėjų tingėjimo šiek tiek pajudinti pasturgalius ir pajudėti per dvi sales, juk geriau kaip avinus svečius susivaryti į vieną salę ir ten juos „ganyti“…
Tad atsisakome galimybės sėdėti nurodytoje salėje ir bandome rasti stalelį lauko terasoje.
Link terasos mes praėjome dar pro vieną salę, kuri greičiausiai čia atstovauja banketinę, bet mums su Katinienę dėl niūraus vaizdo ji labiau priminė šarvavimo patalpą, o dar tas purvinas veidrodis, numargintas musių kakučiais, kurie puikiai įsipaišė tarp gausybės dulkių ir kartu sudarė vaizdą, kuris tiktų tik šarvoti saulės šviesos bijančius vampyrus.
Patekę į lauko terasą greit supratome, kurioje pusėje virtuvė, nes pro šalia esančias praviras duris veržėsi riebalų tvaikas, ko tikrai, mano nuomone, nebūtų, jei virtuvėje būtų įrengta tinkama ventiliacijos sistema.
O sprendžiant iš pravirų durų jos greičiausiai karčemoje ir atstoja ventiliacijos sistemą.
Bet kuris kitas po tokio „mandagaus“ priėmimo ir kvapų iš virtuvės būtų pasiplovęs iš čia nebeatsigręždamas, bet mes su Katiniene privalome patikrinti mus pasiekusius atsiliepimus, tad įsitaisome terasoje ir maitindami uodus pradedame vartyti meniu.
Meniu kiek plonesnis už bibliją, bet jame puikiai telpa 90-jų gastronomijos šedevrai.
Įžangai pasirinkome kiekvienam lietuviui puikiai pažįstamus patiekalus, kuriuos aprašydamas savo apžvalgose susilaukiu daugybės komentarų, nes visi puikiai žino, kaip turi atrodyti šaltibarščiai arba silkė su karštomis bulvėmis.
Šaltibarščiai – 4,50 €ur
Silpnas sriubų versijas apibūdinti aš dažnai naudoju frazę – tai, kas liko ant puodo dugno. Bet čia ta frazė nepilnai atspindėtų tą skystalą, kurį patiekė mums kaip šaltibarščius. Be aštuonių ar devynių juostelių burokėlių skystime plaukiojo dar keli trupiniai svogūno laiškų ir pora krapų dulkių.
Tie, kas žino, kad pagrindiniai ingredientai šioje sriuboje yra burokėliai, krapai ir svogūnų laiškai, suvokia, kad svogūnų ir krapų į puodą vien nubraukti nuo peilio likučius po pjaustymo nepakanka.
Tad tas marmalas, spalva primenantis šaltibarščius, lieka tik paragautas.
Silkė su karštomis bulvėmis – 7,00 €ur
Kas sugalvojo, kad kelis mėnesius acte mirkusiai silkei geriausias garnyras – marinuotos daržovės? Nesuvokiamas derinys: marinuotas patisonas ir marinuota silkė, kuri žuvies skonį pakeitusi į actą.
Tiesa prie silkės buvo dar ir burokėlių salotos. Kam jos, aš nepasakysiu….
Kai pamačiau pagrindinius patiekalus, tai net nežinojau, ar man juoktis, ar verkti žvelgiant į cepeliną.
Pamenu, kai darant užsakymą padavėja nusistebėjo, kad aš užsisakiau tik vieną cepeliną.
Aš tikrai nepagalvojau, kad kaimo glūdumoje cepelinas, kuris kainuoja 6 €ur, bus tik šiek tiek didesnis už koldūną.
Ir kas svarbiausia, jį virė tik užsakius, tai jo dydį nurašyti bendram dideliam puodui, kur įkrito ir vienas mažylis–netyčiukas, negalime.
Cepelinai 0,5 – 6 €ur
Cepelinas skanus ir jo buvo verta laukti. Bet jis tikrai nevertas 6 €ur, tai pasakys bet kuris, kuris žino cepelinų išeigas, nes man asmeniškai tokių pyplių reikėtų keturių, kad aš sakyčiau, jog skanavau cepelinų.
Karčemos gaspadoriaus kepsnys – 10,00 €ur
„Karčemos gaspadoriaus“ kepsnys savo išvaizda priminė „Kijevo“ kotletą, kažkodėl nuguldytą į riebaus padažo paklotą.
O garnyras buvo viens prie vieno, kokį man buvo patiekę prie silkės.
Aš net juokais Katinienei pasakiau: matei nevalgiau garnyro prie silkės, tai sudėjo tau prie kepsnio…
Perpjovus gaspadoriaus kepsnį išbėgo dar panašus kiekis padažo ir atsivėrė jo viduje besislepianti pjaustyta šlapdešrė.
Kadangi Katinienė puikiai žino, kas nutinka, kai bandai valgyti panašią riebalų bombą, tai to kepsnio tik paragavo.
Reziumuoju. Užsukęs į „Ružavą“ pasijusi lyg avinas, kuriam padavėjos nurodys, kur gali sėsti, o kur negalima, ir vietoj paaiškinimo, kodėl negalima prie pasirinkto staliuko prisėsti, nieko neatsakiusios atsuks tau nugarą.
Patiekalai subalansuoti tiems, kurie nieko neišmano apie maisto gamybą arba gyvenime nieko geresnio nėra valgę ir pratę prie panašaus maisto, kokį mes tą dieną skanavome.
O kosminė cepelinų kaina matyt dėl to tokia, kad jį vos jums užsakius specialiai jums ir verda. Čia pat pakasa bulvių, pjauna kiaulę…
Nesiplėsdamas – karčemai „Ružava“ rašau 1/5 ir tikiuosi, kad į mano kritiką bus atsižvelgta, nes maisto kokybė ir aptarnavimas tragiškas.
Karčema Ružava
J. Tilvyčio g. 171, Molainių kaimas, Panevėžio raj.
Video apžvalga
Tačiau šioje apžvalgoje negalima dėti taško, ji turi tęsinį.
Karčemos „Ružava“ savininkės reakcija primena 90 – uosius
Nesenai mano publikuota apžvalga susilaukė Karčemos „Ružava“ savininkės L. Mackevičienės atsakymo, kurį publikavo aina.lt. (Skaitykite plačiau Aina.lt:https://aina.lt/ar-tikrai-panevezio-rajone-patys-brangiausi-cepelinai-lietuvoje/)
Tai manęs nesudomino, nors sulaukiau daugybės sekėjų atsiųstų nuorodų apie tai.
O nesudomino, nes atsakymą Karčema parašė ne man asmeniškai po mano apžvalga, o davė interviu vienam iš Panevėžio dienraščių.
Bet tuo straipsniu susidomėjau tik tada, kai sulaukiau iš skaitytojos štai šios straipsnio iškarpos, kurioje mane Karčemos savininkė apkaltino reketo elementais, naudojamais prieš Panevėžio kavines.
Štai ištrauka:
„Faktiškai viskas, ką rašė tas „Katinas“, nėra nė krislelio tiesos, bet kiekvienas internautas dabar gali išsakyti savo poziciją, o žmonės manau atsirinks. Tą „Katiną“ pažįstu seniai ir žinau, kad dėl mažiausio priekaišto jis tave gali sulyginti su žeme. Man jis nieko nesiūlė, tačiau girdėjau, kad skambino į ne vieną Panevėžio miesto kavinę ir už teigiamą straipsnį prašė pinigų“,- sakė L.Mackevičienė.
Kai maitinimo įstaigų savininkai po mano kritikos mane vadina nieko neišmanančiu apie maisto gamybą, aš į tokius kaltinimus nekreipiu dėmesio, nes kažkiek suprantu – ne visi mėgsta, kai juos peikia, bet šiuo atveju Karčemos „Ružava“ savininkė L. Mackevičienė mane viešai apkaltino reketuojant Panavėžio verslininkus.
Tad, pasitaręs su advokatu, prieš teikiant pretenziją teisme, nusprendėme suteikti poniai galimybę atsiprašyti manęs viešai tame pačiame dienraštyje www.aina.lt, kuriame ir publikavo savo pasisakymą.
Tai ponia L.Macevičienė turi padaryti iki 2024-07-29.
Kitu atveju kreipsimės į teismą reikalaudami pateikti įrodymus ponios išsakytiems teiginiams.
