„Pica mica iškepta“, kalbėjo Kietoji Močiutė iš TikTok (anagriniuk), trumpam tapusi įtakokle ir lietuviškojo interneto sensacija. Šiais laikais daug skiriu dėmesio picai, šiam elitiniam lietuvių nacionalinės virtuvės patiekalui, kuris vis labiau palieka tradicinės lietuviškos chaltūros teritoriją ir vis dažniau palieka Palermo, Berlyno ar Londono lygio įspūdį.
Šiandien, antrojo prezidento rinkimų turo dieną, kai visa tauta nubalsavo ir tada nuėjo prabangių vėlyvųjų pusryčių (kur negėda ir po trisdešimt eurų sumokėti, nes gyvenimas gerėja), o kiti neišlindo iš sodybų, kamado grilių, ežerų ir pamiškių, aš prisiminiau picos bandymą, kuris buvo šį pavasarį. Nuotraukos ir prisiminimai kuriam laikui buvo atidėti į šalį, nes gyvenimas virte virė daugybinėmis kelionėmis, naujienomis, filmavimais ir kitokia kūrybine veikla.
Piceriją „Flying Tomato Pizza“ (gražus angliškas pavadinimas džiugina širdį ne mažiau, nei Mikutavičiaus tuoktuvės Japonijoje – mums labai reikia internacionalizuotis, nepakanka vien uzbekų kurjerių, irakiečių barberių ir ukrainiečių gydytojų, jau esu sakęs, kad anglų kalba turi būti paskelbta antrąja valstybine ir tokia ir bus), taigi, skraidančio tomato picą man būtinai siūlė aplankyti Milda Maria, ir gerai, kad pasiūlė, nes kitaip nebūčiau užtikęs nė už ką. Ji sakė, kad turiu būtinai ten nueiti. Iš nieko kito nebūčiau priėmęs tokio primygtinio siūlymo.
Su jaunimu apsimoka palaikyti gerus santykius, nes jie užrodo vietas, kur solidūs džentelmenai, tokie kaip aš, nebūtinai papuola.
Picerija atitinka visus reikalavimus, pagal kuriuos aš anksčiau nekęsdavau viešojo maitinimo įstaigų. Pirmas, nors teoriškai yra Maironio gatvėje, bet šiaip tai įgrūsta Bernardinų kieme, kurį reikia žinoti. Rasti (ypač turint galvoje lietuvišką numeraciją) ten ką nors yra sunku, beveik kaip Ševčenkos loftuose. Tai yra, jeigu nesi vienas tų, kas ten visą laiką trinasi. O gal man čia labiau amžiaus dalykas, kai pradedu pasiklysti aplinkoje, mintyse ir pažiūrose.
Antras dalykas yra, kad savo feisbuke jie rašo, kad yra neapolietiškų picų furgonėlis pačioje Vilniaus širdyje, bet dabar jau nebe joks furgonėlis, normalus restoranas, apstatytas taip hipsteriškai, kad pasijutau grįžęs į mylimą Angliją, kur nors sostinės Borough Market arba dar radikaliau. Gaila, kad iš Anglijos mane išvarė už blogą elgesį ir vizos nebeduoda. Juokauju, man nereikia vizos. Anksčiau tokie dalykai, kaip netikslus aprašymas, mane parindavo, dabar supratau, kad čia normalaus restorano požymis, šiek tiek dėti skersą ant feisbuko (juo labiau, kad feisbuku šiais laikais naudojasi nebent mano amžiaus žmones ir vyresni senbezdos). Todėl ieškokite Instagrame.
Trečias dalykas yra toks, kad darbo grafikas toks labiau slystantis, tai yra, prognozuoti neįmanoma, ir priklauso daug nuo ko: orų, temperatūros, renginių, kurie vyksta netoliese. Galite skambinti telefonu, kartais kelia, kartais ne. Galite rašyti per Facebook messenger, bet kodėl? Jūs manote, kad jie turi laiką peckiotis? Jie kepa picas, ir yra šaunuoliai, tuoj papasakosiu kodėl. Man priminė mano mėgstamą japonų restoraną Asakusa, kuris yra Londone ir kur beveik neįmanoma prisiskambinti ir be rezervacijos neįmanoma patekti, bet gyvenime laimi atkakliausieji („Užkalnis grįžo į Londoną ir apsilankė bene geriausiame jo restorane: 5 žąsys iš 5“).
Picos – tradicinės ir pavadinimais, ir sudėtimi (pasiėmiau abi mėsiškas, paklausus, kuri populiariausia, tai diavola, velniškoji, su ventricina, regionine dešra iš Abrucų, kur esu praleidęs kelis nuostabius mėnesius kalnuose), kainos – nuo 9 EUR iki 17 EUR, ir tai palieka gerą įspūdį. Na, nebūna gero maisto už pigiai.
Kur bepasisuksi, visur kokybės ir išmanymo požymiai: ir ypač tyras alyvuogių aliejus (matote, meniu parašyta EVO), ir itališki miltai (jeigu jums sakys, kad picai tinka ir lietuviški, nebendraukite su tuo žmogumi daugiau gyvenime, nes jis nežino, ką šneka), ir mažiausiai paros kildinimas tešlai.
Kai kurie chaltūrininkai ir brokdariai jums pasakys, kad kepa „tikrą itališką picą“, nes turi „tikrą itališką krosnį“. Krosnis ir 400 laipsnių temperatūra yra svarbu, bet svarbiausia yra tešla ir jos tinkamas kildinimas (dar ir kartais papildomas brandinimas). Ne tiek svarbu, ar krosnis malkinė, ar elektrinė (pavyzdžiui, kita mano mėgstama Vilniaus picerija, Pizza di Ascari, kepa elektrinėje: „Užkalnio gimtadienis: kritikuoja maistą, skirsto žmones į gerus ir blogus“).
Visos sudėtinės dalys buvo labiau nei pavyzdinės, padas – idealus, puikūs apanglėjimai, bet čia dar vienas bonusas: jie duoda aštraus medaus užsipilti ant jau pagamintos picos, ir kas gali būti geresnio lietuviams, kurie mėgsta, kad būtų saldu, kaip studentės bučinys, ir aštru, kaip kartvelų durklas. Tai specialusis medus Hot Honey, su nežmoniškai aitraus čili pipiro Scotch Bonnet infūzija (jis maždaug kaip habaneras pagal savo pragarišką jėgą). Jei jums pasiūlys, išbandykite. Tai svajonė.
Be abejo, penkios žąsys iš penkių. Viena iš keturių geriausių Vilniaus picerijų: kitos trys yra Užupio, „Verde“ ir „Ascari“.
Užsimaniau jų picos vėl – jau rašydamas.
Flying Tomato Pizza, Maironio g. 12, Vilnius. Tel. +370 662 20660.
Tinklalapis: www.flyingtomato.lt
Instagram: flyingtomato.pizza
Darbo laikas rašymo metu: nuo pirmadienio iki ketvirtadienio nuo 16:00 iki 22:00, penktadieniais nuo 15:00 iki 22:00, šeštadieniais nuo 13:00 iki 22:00, sekmadieniais nuo 13:00 iki 21:00.
