Pavyzdžiui, austrių ir erškėto ikrų festivalis Šventojoje. Ten kitokia publika.
Kryželių, kapų žvakių ir šventų paveikslų parduotuvė Vilniaus Islandijos gatvėje. Ten kitokia publika.
Futbolo suvenyrų (marškinėlių, šalikų, vuvuzelų) parduotuvė Šeškinėje, prie Nacionalinio stadiono statybvietės. Griuvėsius saugantiems darbuotojams jų nereikia, o sirgaliai neateis dar penkiasdešimt metų. Beje, ar matėte, kad darbai nevyksta, sukrautos tame statybų šiukšlyne metalo detalės jau surūdijo, tuoj vėl pradės augti medžiai, kaip ant senųjų griuvėsių, o Vilniaus valdžia ir toliau meluoja, kad viskas bus gerai? „Kiek tu gali apie tą stadioną?“ – lygiai tiek, kiek reikia, kaip kažkada ilgai rašiau apie Gedimino kalną arba Šimašiaus siaurintas gatves. Mano miestas yra už mano pinigus ir man rūpi.
Bet grįžkim prie dalykų, kurie nuėjo ne tuo keliu, yra ne į temą ir yra naudingi tiek pat, kiek laidinis telefonas naudingas nuotraukoms daryti.
Viename prekybos centre mūsų respublikos sostinėje (o prekybcentris šiaip ir pats gana sunkiai pozicionuojasi ir komunikuoja, nes kai apie jį kam nors pasakai, žmonės būna nustebę ir klausia, ar jis dar yra apskritai – nerašau kuris, kad galėtumėt paspėlioti) buvo restoranas Vapiano, gaminęs italų maistą ir kažkada man labai patikęs.
Dabar jis išsikraustė į kitą prekybos centrą, ir netyčia užmatęs kažkur reklamą (rodos, internete) buvau užpiltas mielų prisiminimų: 2011 metais, o gal ir anksčiau, man draugai jį rodė, kaip didelę inovaciją ir pažangą. Man tada daug kas patiko: ir kad pasta nepervirta, al dente (picos niekada nebuvo išskirtinės), ir kad pastos tipai buvo tokie, kurių Lietuvoje beveik niekas neturėjo (lietuviai žinojo tik penne ir spagečius, ir vadino juos „makaronais“, kadangi yra sovietizuoti neišmanėliai ir mokėsi itališkų pavadinimų iš sovietinių etikečių), ir padažai buvo išmanūs.
Užvis labiausiai patiko tai, kad buvo gerai organizuoti aptarnavimo procesai, kas švytėjo lyg pamišęs deimantas lietuviškų karpytų per pusę servetėlių, rakinamų tualetų, nemokšiško pateikimo ir pervirtos pastos šabakštyne. Lietuviškas aptarnavimas buvo tada kaip restorane Monte Pacis (seniai nebuvau, dabar tikriausiai viskas kitaip), kur išsigandusi jauna padavėja drebančiomis rankomis bandė atidaryti putokšlio butelį, o kolegės žiūrėjo su šypsena, kaip ji kankinosi, kita pamiršo šaukštus, o paprašius – nuėjo paimti šaukštų ir pamiršo, kad jų ėjo, ir grįžusi pradėjo veikti kažką kito.
Dabar jau beveik visi restoranai mano yra atpratinti (bauginimais ir gražiais prašymais) karpyti servetėles perpus, kad pigiau būtų. Šeimininkai nebeliepia baruose visus gėrimus iš praimtų butelių pamatuoti menzūrėlėmis darbo dienos pabaigoje, ir neliepia visko kas mušama į kasą rašyti dar ir į sąsiuvinį, kad sunkiau būtų vogti. Gyvenimas vis labiau panašus į Vakarus, o kai kur ir pralenkia.
Vapiano darbas gyvenimą pralenkė, o gal ir prasilenkė su juo.
Teisinga yra tik tai, kad neduoda nemokamo stalo vandens (nes nemokamo nieko nebūna, o tuos, kas reikalauja nemokamo stalo vandens reikia vyt iš restoranų šlapiais skudurais, tegu eina į degalinę paprašyt nemokamo benzino ir pažiūri, kaip seksis). Patinka ir interjeras, ir baldai.
Dabar restoranas automatizavosi ir skaitmenizavosi iki „Lietuvos geležinkelių“ lygio: meniu ekrane, užsakymas per liečiamus terminalus (yra du, vienas neveikia – galima, žinoma, užsakyti ir kasoje, bet mūsų atveju kasą buvo užgulusi lankytoja, kuriai blogai sekėsi su terminalu, bet kaip paaiškėjo eigoje, jai ir šiaip blogai sekėsi susivokti gyvenime), QR kodai ant kiekvieno stalo ir begalinės galimybės užsisakyti. Gaila, kad aptarnavimui reikia dar ir žmonių.
Pasta buvo vidutiniška (galėtų virti trumpiau, bet gal prisitaikė prie lietuviško lygio), aštrumo kalibravimas sukėlė rimtų abejonių (tiek mano dukra, kuri pasirinko švelnų aštrumą, tiek aš su vidutiniu gavome kosminį ir sunkiai valgomą, net turint galvoje, kad aš mėgstu valgyti aštriai), skonis buvo nykus.
Liūdniausias dalykas buvo nuotykiai su desertais (jie jau pagaminti laukė vitrinoje) ir kava (ją reikėjo išvirti). Užsisakyti prie baro negalėjome, nes vargšas barmenas vis dar buvo užimtas minėta problemine restorano viešnia, kuriai reikėjo daug dėmesio ir pagalbos. Paskui prie jo prisijungė ir kita darbuotoja, nes minėta ponia vis dar gana sunkiai gaudėsi gyvenime.
Todėl užsisakėme neapsikentę prie stalo, per programėlę, tačiau barmenas užsakymo nematė, nes kai tik mes įmušėme savo užsakymą, jis išėjo prasivėdinti ir aptarti gyvenimo su visais kitais restorano darbuotojais, paskui kažkodėl vaikščiojo po restoraną. Priėjau prie darbuotojos ir ji pažadėjo, kad „tuoj berniukas padarys“. Kavą ir desertus (neblogi, su braškėm) galėjome pasiimti lygiai per 20 minučių, kas yra 18 minučių per ilgai.
Puota kainavo 46,40 EUR, kas yra gera naujiena restoranui. Aš irgi džiaugiuosi, kadangi pagaliau galiu parašyti neigiamą apžvalgą, nes su jomis man sunkiai sekasi pastaruoju metu, kadangi kažkaip atsirenku, per penkiolika metų išmokau prastų vietų saugotis, man įdomiau rašyti apie geras – bet čia gavosi kaip gavosi. Ir sena višta subinę įsidilgina.
Viena žąsis iš penkių. Apgailėtina ir apleista. Kaip dyzelinis elektromobilis – kam tokio reikia?
Vapiano, Ozo g. 18, Vilnius. Tel. +370 656 32833. Tinklalapis: www.vapiano.lt
Kasdien nuo 10:00 iki 22:00