Ši apžvalga yra daryta dar prieš Kūčias, tačiau labai tinka šiandien, nes šiais laikais pasirodė labai daug svarstymų, kaip galima ir negalima švęsti magiškas lietuviškas šventes.
Apie sušius, bananus bei krabus, o taip pat apie tai, kad visi turi švęsti pagal savo skonį ir išmanymą, rašiau neseniai DELFI („Užkalnis. Mano Kūčios su sušiais, burgeriais ir krabų lazdelėmis“) - perskaitykite, nes tai labai protingas tekstas ir prieinamas nemokamai.
Ypač daug teigiančių, kad restorane neįdomu ir niekada nebus taip skanu, kaip gamintis pačiam.
Dėl įdomumo: jei jums neįdomu restorane, tai turbūt jums neįdomu maistas apskritai, arba gal buvote tik tokiuose restoranuose, kur jums nereikėjo eiti.
Dėl „namuose visada skaniau“, tai čia tas pats, kas sakyti, kaip kino teatre niekada nebus toks įdomus ir turiningas potyris, kaip nusifilmuoti filmą pačiam, savom rankomis, ir žiūrėti jį telefone.
Arba kaip neįdomu taisytis dantis klinikoje, žymiai įdomiau yra savom rankom, prieš veidrodį, su statybininiu grąžtu.
Kodėl aš einu į restoranus? Pagrindinis siekis yra nauji potyriai, atvertos akys, keisti skoniai, nelauktos interpretacijos – ir dar, restorane aš tikiuosi pavalgyti taip, kaip pats pasigaminti nesugebėčiau arba neturėčiau laiko.
Restoranas „Elven“ Vilniuje, apie kurį rašau šiandien, yra būtent toks restoranas, kur profesionalumas tiesiog plieskia į akis. Šefas Adomas Jegnoras yra senas pažįstamas, ir jau prieš kurį laiką kvietė užeiti, o aš kažkaip abejojau, ir dėl kvailos priežasties. Mat „Elven“ apie save rašo, kad tai šiaurietiškas (nėra geresnio žodžio, kaip išvertus “Nordic” iš anglų kalbos) restoranas, atspindintis šiaurės Europos virtuvės esmę. O aš turiu sunkų santykį su ta šiaurietiška virtuve, nes ankstyvoji jos inkarnacija Skandinavijoje prieš pora dešimtmečių buvo ne visai mano skoniui: pilka, blanku, perdėm minimalistiška.
Koncepciją tada supratau, o širdis nepriėmė. Pasauliui reikėjo atsvaros pernelyg komplikuotiems pseudo-egzotiniams patiekalams, kurie savo ruožtu atėjo kažkada po minimalistinės prancūzų virtuvės nouvelle cuisine (“naujoji virtuvė”), kur buvo padažų taškeliai ant lėkščių ir porcijos dydžio kaip moneta.
Restoranas įsikūręs ten, kur anksčiau buvo picerija “Capo”, su kuria turiu įdomų santykį, nes prieš kelerius metus buvau šoke, kai pietų Prancūzijos miestelyje Villeneuve-les-Avignon, kur tuo metu gyvenau, aptikau piceriją su lietuvišku “Capo” logotipu, tiesa, jau uždarytą: pasirodė, kad čia lietuviai ir buvo atidarę piceriją (39 Rue de la République, 30400 Villeneuve-lès-Avignon). Sutikite, lietuviškų picerijų už Lietuvos nėra labai daug.
Dabar, kai čia restoranas “Elven”, interjeras visiškai pakeistas, dramatiškos šviesos ir viskas atrodo pakankamai nelietuviška, kas mano vertybių skalėje yra gerai.
Šiaurietiškas sašimis, tai yra, skumbrės straganina (taip, pavadinimas kilęs iš rusiško žodžio “strogat”, tai yra “drožti”, kitaip tariant, skumbrės drožtinukas, nes žuvis stipriai atšaldoma, kad galima būtų labai plonai ją pjaustyti, 11 EUR) buvo subtili ir lengvutė.
Jautienos tartaras (sako, jį reikia lietuviškai vadinti kapotiniu, bet aš to nedarysiu) slėpėsi po plonyčiais topinambų čipsais (topinambai - tai kaip bulvės elitui, irgi tokie gumbainiai) ir viskas buvo aptaškyta grietinės padažu japonišku bukkake stiliumi (jei jums šis žodis primena kažką kito, iš filmų suaugusiems, tai bus proga sužinoti, kad japonai naudoja šį žodį gastronomijoje tiesiogine prasme “taškyti” ir “šlakstyti”, nes ne viskas gyvenime yra vien tik nešvankybės).
Apskritai, stilius šiame restorane yra štai koks: beveik kiekviename patiekale yra siurprizas, čia yra kažkas iš kinų senosios dvaro virtuvės fokusų, kur, pavyzdžiui, žuvies patiekalas apsimetinėja vištiena.
Langustų canneloni (tai stambios pastos rūšis) buvo padaryti net ne kaip canneloni, o labiau kaip sicilietiškas desertas cannoli, kur itin kieta gruzdintos tešlos tūtelė yra užpildoma saldžiu ricotta sūriu su cukatomis. Čia nebuvo saldu, ir spalva buvo kitokia, bet vaizdas buvo tiksliai toks, kaip Palerme. Išmanu ir galinga. Ir tikrai - tokio namie nepagaminčiau. Nežinočiau, nuo ko pradėti.
Nuostabiausias patiekalas (jis skirtas dalintis) buvo ėriena (65 EUR). Ne tik absoliučiai puiki Naujosios Zelandijos mėsa (Lietuvoje, deja, savos geros ėrienos tinkamais kiekiais dar labai ilgai neturėsime), bet ir anglišką Viduramžių klasiką, mėtų padažą, spalva primenantis ryškiai žalias žolelių padažas. Tai buvo geriausia mano valgyta ėriena Lietuvoje.
Prie ėrienos buvo sudėtingos salotos su grybais ir bulvėmis, kurios atrodė kaip tiesiog kefyru (ar grietine, ar jogurtu) apšlakštyti salotų lapai nuo lietuviškos šeimininkės stalo kur nors kaimo sodyboje. Paslaptis buvo po tais lapais, kas duoda naują prasmę posakiui “slėptis po lapais”.
Dviese sumokėjome 111 EUR ir arbatpinigius.
Paskutinį kartą taip buvau nustebintas konceptualaus pasirodymo Vilniuje restorane “Demoloftas” (“Užkalnis rado, kam skirs Michelin žvaigždutę Vilniuje. O gal ir dvi”). O dabar čia dar vienas aiškus kandidatas į tarptautinį gidą, o gal net ir į žvaigždę.
Penkios žąsys iš penkių.
Elven, L.Stuokos-Gucevičiaus g. 7, Vilnius. Tel. +370 699 80680.
Tinklalapis: www.elven.lt