Kitas dalykas, kad kai kurie mūsų tautos atstovai įsivaizduoja, kad vadindami gruzinus kartvelais jie kažkaip palaiko jų laisvę, nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą. Atsiprašau, bet kol kas gruzinai patys nestipriai palaiko savo pačių laisvę ir teisę gyventi, kaip jiems patinka.
Patys gruzinai, trumpai turėję progresyvius vadovus, išsirinko į valdžią rusifikuotus ir Kremliaus penimus oligarchus. Lygiai taip pat laisvai ir noriai, kaip nuo sovietinio spenio neatjukę lietuvių runkeliai, 1992 metais bailiai dairydamiesi nuo keistos gėdos ir meluodami sociologams, bet noriai (rinkėjų aktuvumas tada viršijo 75 procentus) išrinko į valdžią buvusius komunistus, Algirdo Brazausko LDDP.
Bet nepainiokime maisto su politika: gruzinų maistą aš mėgstu, ir į Trakus atvažiavau su savo gerbiamu draugu ir restoranų testavimo kolega, Rokiškiu Rabinovičium, kurį jau net ir televizija įvardino kaip gurmaną ir maisto kritiką (buvome viename filmavime dviese anądien, sekite reklamą). Mes šiaip buvome filmuoti savo laidos apie Lietuvą, kuri išeina mano cikle „Kalba Užkalnis“, kur lankome daugelį vietų ir filmuojame įvairius miestus, miestelius ir bažnytkaimius, palydėdami juos šmaikščiais komentarais.
Trakai yra gana stipri gastronominė vieta: čia esama puikių kibinų (esu rašęs apie „Senąją kibininę“, kur net dabar, spalio antrojoje pusėje, lauke laukia eilė: „Aš esu kibinas“), štai, pavyzdžiui, lauktuvių į Vilnių gerbiamas Rokiškis vežė kibinus iš restorano „Trakų dvarelis“, kur mums rekomendavo gerai išmanantys kolegos. Per retai valgau tame turistiniame miestelyje, pagalvojau.
Tai jei negaliu dažniau (o kaip man į tuos Trakus nusigauti, kai šiandien vėl išvykstu trumpų atostogų į rudeninę ir vėjuotą Nidą, pravėdinti galvos nuo to jūsų Vilniaus ir visų jo rūpesčių), tai valgau užtat po daugiau, juo labiau kad ir gerbiamas Rokiškis Rabinovičius yra mėgėjas gerai užkirsti ir nestabdyti.
Restorane Argo nebuvau buvęs niekada gyvenime, o jis, pasirodo, Trakuose gyvena nuo 1999 metų, Vytauto gatvėje, ir dar ten yra ir viešbutis ir spa. Įsivaizduojate? Ir ten dirba žmones, kuriuos pažįstu iš kitų jų projektų ir iteracijų, patikėkite manim, jie blogose vietose nedirba. Bet viskas tikrinama ragavimu.
Kadangi abu su gerbiamu Rokiškiu esame vyrai pačiame žydėjime, tai norėjome kažkaip pavalgyti sveikiau, ir buvome nusiteikę neimti duonos, bulkos ir miltinių patiekalų, bet tai kur tau. Patyręs padavėjas įpiršo mums adžarijos chačapurį (tą, kuris su sūriu ir kiaušiniu) – mažą, palengvintą variantą (17 EUR), nes didžioji dalis tešlos išskaptuojama (po paprasto didelio chačapurio daugiau nieko suvalgyti neįmanoma, štai buvau Vilniuje vienoje tinklinėje chačapurinėje, tai ligi šiol esu praktiškai sotus: „Užkalnis papietavo: broliškos sovietinės Gruzijos maistas džiugina, kaip Salomėjos Nėries eilėraščiai“). Tame tekste ypač didžiuojuosi šiuo pasažu: „Adžarijos chačiapuris (kiaušinį viduryje reikia išmaišyti su skystu sūriu, plėšti kraštus ir mirkyti tame šėtoniškame skanume) buvo neatremiamas ir palaimingas, kaip lytiniai santykiai iki vestuvių.“
Restorane Argo (jis pavadintas pagal antikinės Graikijos mitą apie laivą Argo, kuriuo plaukė Argonautai, išsiruošę ieškoti aukso vilnos, ir atplaukė į Kolchidę, tai yra į ten, kur dabar yra Gruzija) mums kiaušinį su sviestu ir sūriu išmaišė oficiantas, nuostabiai gerai bendraujantis ir išmanantis savo darbą. Prie gretimo didelio stalo džiaugėsi šešių asmenų šeima iš Makedonijos, jiems turėjo patikti to paties, netolimo pasaulio regiono maistas. O apskritai pirmas aukštas buvo pilnas: mus, kaip ir makedoniečius bei dvi dailias glamūrinio elito atstoves, matytas iš nuotraukų internetuose, pasodino viršuje (ne su mumis, visos kompanijos sėdėjo prie skirtingų stalų). Chačapuris buvo nuostabus ir pasižymėjo namų gamybos sūriu. „Pieną vežamės iš Radviliškio“, papasakojo oficiantas, ir tai man rodo rimtą požiūrį į reikalus.
Maisto fotonuotraukose taip pat matote ir baklažano suktinukus, papuoštus granato sėklytėmis. Dieviška. Palyginti nedaug užsisakėme užkandžių, ir visai neėmėme sriubos, nes buvome pasiruošę šlamšti mėsą kaip buvę karo belaisviai, kuriuos išlaisvino ir atvežė į kepsninę su nelimituotu kreditu. Mes neturėjome nelimituoto kredito, bet pagal užsakymą taip jautėsi.
Iberico kiaulienos sprandinės kepsneliai (26 EUR), pilni skonio ir kvepiantys tomis gilėmis, kuriomis maitinasi Ispanijos kiaulės, švelnučiai ėrienos liulia kebabai (19 EUR), ėriuko šonkauliukai, vienintelis trūkumas buvo, kad jų buvo nedaug, būtume suvalgę keturiasdešimt jų (35 EUR) ir švelnumo įsikūnijimas, laukinis erškėtas, kuris buvo kaip debesėlis (31 EUR) – mes alpome ir vartėme akis iš laimės, kaip vaikigaliai. Naminiai padažai – sūri adžika, sacebeli (iš tomatų, kalendros, česnakų ir visokių prieskonių) beigi slyvaičių padažas tkemali buvo puikūs, bet mes taupėme juos, nes norėjosi jausti tą mėsos ir žuvies skonį. Kauliukus gavo mano šuniukas, kuris kantriai laukė savo automobilyje restorano ir viešbučio kieme.
Viskas, ką valgėme, buvo subtilu, kvapnu, švelnu ir akivaizdžiai akcentavo produktų kokybę, ne kiekybę. Ir sūdytos daržovės, ir šviežios.
Užsisakėme netgi desertų: du Napoleonus (didžiulius, orinius, su aviete ant viršaus, kurios styrojo, kaip moters speneliai) ir dar obuolių pyrago. Ir gėrėme mėtų arbatos (žr. fotonuotrauką).
Dviese su Rokiškiu pavalgėme už 218 EUR (normali kaina šiais laikais), gėrėme gruzinišką mineralinį, juokėmės ir džiaugėmės.
Į restoraną einama dėl skonio ir potyrio. Čia buvo potyris, o skonis buvo toks, kad pats virtuvėje tokio pasiekti negalėčiau.
Penkios žąsys iš penkių. Šiuo metu tai geriausias gruzinų restoranas Lietuvoje. Skubėkite, kol mudu su Rokiškiu vėl negrįžome ir nesuvalgėme visko. Argo Trakai, Vytauto g. 89, Trakai. Tel. +370 645 35808. Tinklalapis: www.argo-trakai.lt
Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 11:00 iki 22:00, šeštadienį ir sekmadienį – nuo 11:00 iki 23:00.
