Aš nelabai jaukiai jaučiuosi, kai mane nužiūrinėja: nesvarbu, kad gerai atrodau.
Daugiau trūkumų restorane „U Gruzina“, kuris yra prie Kalvarijų turgaus, nėra. Restoranui nereikia nei reklamos, nei papildomo žinomumo, nei šlovės, nei mados, jie jau viską turi. Tai buvo toks atvejis, kai aš džiaugiausi, kad mane įleido ir pamaitino. Ir kad dabar galiu surašyti apžvalgą jums.
Dar vienas privalumas: restoranas trolina visus politinio korektiškumo mėgėjus – tiek savo marketingu, tiek pavadinimu. Pavadinimas rusiškas ir reiškia „Pas gruziną“. Be to, nėra to madingų žodžių „kartvelai“. Nieko bloga, žinoma, taip vadinti. Daug kam tai malonu ir gražu. Tik, matote, žodis „Sakartvelas“ vietoje Gruzijos yra viso labo pakaitinis veiksmas.
Kai indai nežino, kaip daugiau parodyti ir įrodyti savo nepriklausomybę nuo Anglijos karūnos, pavadina Bombėjų Mumbajumi, Madrasą – Čenajumi, o Kalkutą – Kolkata. Niekas nesikeičia, karvės gatvėse tos pačios, bet užtat kaip pavadinimai išdidžiai skamba.
Kai lietuviai nori parodyti draugiškumą Gruzijai (kuri jau kuris laikas pasitiesė paklodės pavidalu po Rusija ir Putino išpenėtais oligarchais ir laisvuose rinkimuose kalnų senoliai ir senolės išrinko prorusišką valdžią), tai įvedė naują lietuvišką pavadinimą tai šaliai. Padėjo gruzinams nors kiek? Nė kiek. Kartvelams irgi. Gruzijai iš jos pavadinimo Sakartvelu yra tiek pat naudos, kaip lėlių teatrui Vilniuje kai jį pervadino teatru „Lėlė“.
Dabar apie restoraną. Meniu stebėtinai nedidukas, užtat kiekvienas patiekalas išgaląstas ir nusmailintas.
Pradedant nuo kharčio sriubos su ėriena (7.20 EUR yra fantastinė kaina, turint galvoje didžiulį gabalą labai gerai išvirusios, švelnios mėsytės, balansuotos tinkamu aitrumu, kuris nėra beprotiškas ir neprimena Pietų Tailando, kaip kartais bando išsidirbinėti kai kurios Vilniaus vietos, kurios kompensuoja gastronominį neišmanymą besaikiu čili pipirų barstymu) ir iki užkandžio: dolmos vynuogių lapuose, susuktos kietai ir spinduliuojančios stipriu, galingu skoniu, lyg kąsčiau tokius mėsos cigarus (8.50 EUR).
Aštuoni su puse euro už užkanduką jums daug? Čia kokybė pateisina visas kainas, o kainos šiaipjau atsilieka ir nuo kokybės, ir no skonio potyrio. Gal nepritars tie ubagėliai influenceriai, einantys po Vilniaus barus už keliasdešimties eurų honorarą ir su kvaila šypsena grūdantys prieš kamerą į savo burnas šildytus vištienos sparnelius ir svogūnų žiedus, suverstus į lėkštes tiesiai iš didmeninių tiekėjų, ir mirkantys juos į sintetinį padažą iš penkių litrų bambalio, kurio galiojimo laikas baigiasi vėliau, negu Gitano Nausėdos trečioji kadencija.
Tobulai pagamintos (nulupus ir pomidorus, ir agurkus – taip dažnai šitai tingima daryti) buvo gruziniškos salotos su riešutais (5.50 EUR), toks priminimas daugybei lietuvių užeigų, kad yra ir kiti būdai elgtis su pomidorais ir agurkais, negu kapoti juos kirviu ir guldyti lėkštėn, kaip per gedulingų pietų serviravimą Vadaktų kooperatinėje kavinėje (aš net nežinau, ar Vadaktuose yra kavinė, todėl supraskite, kad čia yra tik simbolinis pavadinimas, panašiai, kaip amžinojo dėdės Ryčio personažas iš giminių pokylio kaimo turizme prie Dubysos.)
Abudu pasiėmėm po liulia kebabą (dukart po dvylika eurų) – ne todėl, kad nieko kito nenorėtume, bet tiesiog man tas smulkintos mėsos kebabas yra svajonių jaunystėje jau nuo pirmųjų apsilankymų sirų, turkų ir persų restoranuose, nuo mano puotų Delyje restorane „Bukhara“, kuriame valgė tokie Indijos svečiai, kad net nepatogu minėti, nes tie žmonės toli gražu nėra tokie, kad girčiausi sėdėjęs prie tų pačių stalų, kaip ir jie. Tie iš mano skaitytojų, kuriems įdomu, galės išnagrinėti internetus tuo klausimu, savo ar dirbtinio intelekto pagalba.
Liulia kebabas čia buvo geresnis, negu bet kuris, kurį man yra tekę valgyti per visą mano gyvenimą. Geresnis bus nebent mano restorane, kai jis atsidarys.
Absoliučiai viskas buvo neįtikėtinai pripildyta skonio, kuris atrodė sukurtas genų inžinerijos laboratorijoje, nes gamtoje tokio intensyvumo nebūna: ir marinuotos daržovės, ir jogurtas, ir net ryžiai (3.50 EUR). Kai ateis laikas man išeiti į geresnį pasaulį, tegu visi susirinkę svečiai į gedulingus pietus (tikiu, keli šimtai jų ateis) gauna po dubenėlį tų ryžių, ir tada jie mane prisimins visą gyvenimą pačiais geriausiais žodžiais ir mintimis.
Sąskaita už du žmones sudarė 68,70 EUR, o su arbatpinigiais sumokėjau aštuoniasdešimt eurų.
Penkios žąsys iš penkių skamba kaip nelabai rėksmingas įvertinimas. Tada leiskite man parašyti šitaip: tai geriausias gruzinų restoranas pasaulyje, įskaitant ir gruzinų restoranus pačioje Gruzijoje. Restorane „U Gruzina“ pamačiau dalelytę Lietuvos gastronominės ateities, ir patikėkite manimi, ta ateitis tokia pat ryški ir gera, kaip gerai išgaląstas gruzino šefo peilis.
U Gruzina, Kalvarijų g. 59A-1, Vilnius. Tel. +370 672 77294. Instagramas: @ugruzina69
Sekmadieniais nuo 11:30 iki 21:00. Nuo antradienio iki šeštadienio – nuo 11:30 iki 22:00.