Tada pamatė mane, pradėjo džiaugsmingai vartyti akis („žiūrėk, Užkalnis irgi balsavo“ - taip elgiasi žmonės Aukštadvario Maximoje, kai būna šokiruoti, kad televizoriuje matytas žmogus irgi perka prekes parduotuvėje), privažiavo artyn, sustojo pavojingai prisikišus ir visa spirgėdama kažko norėjo, kaip vaikas, zoologijos sode per stiklą žiūrintis į beždžionėlę. Aš tik ramiai žvelgiau į šoną, kol kvailas padaras prie automobilio vairo susiprato pagaliau, kad yra važiuojamojoje dalyje, ir kad dabar jai reikia tęsti kelionę.
Lygiai taip pat nieko neatsakinėju į skaitytojų komentarus feisbuke: protingus ar kvailus. Dažniausiai jie būna kvaili, nes daugumas žmonių (ne tik mūsų šalyje) sustoja savo raidoje, vos tik truputį pramoksta rašyti. Retai kuris lavinasi tiek, kad sužinotų, jog reikia rašyti „Lietuvoje“, o ne „Lietuvoja“, o pasiekęs tai, kas vadinama „garbiu amžiumi“, dažniausiai užsideda feisbuko profilyje gėlių puokštę vietoje portreto ir tada grįžta į šešiamečio lygį.
Lygiai todėl vis rečiau lankausi restoranuose, kur man vargu ar patiks: gyvenimas trumpas, kam neigiamos emocijos? Todėl tų neigiamų apžvalgų vis mažėja. Vienas bičiulis, puikių picų meistras iš „Pizza di Ascari“ (Vilniuje, Švitrigailos gatvėje), toks Andriuškevičius, man padarė pastabą, girdi, kur tavo neigiamos apžvalgos, pasiilgstu.
Man ir pačiam norisi prasimankštinti kartais, kaip buvo buvusiame blogiausiame Lietuvos restorane - tai buvo „Kamakura“ Kaune, kurio šeimininkai taip įniršo nuo mano apžvalgos apie jų šlykštų maistą, kad surašė skundą į instancijas, tačiau keršto momento taip ir nesulaukė: blogiausias Lietuvos restoranas užvėrė duris.
Tai šį kartą tau pasisekė, bičiuli picakepy: štai tau apie kitą japonų restoraną (šįkart Vilniuje), kur aš nusivyliau. Ten buvau su dukra, ir dukra, mandagi jauna moteris, irgi dirbanti restoranų industrijoje, buvo gana nustebinta, kai pamatė, kiek tėvas sumokėjo už dvejus dienos pietus.
Restoranas vadinasi Kamikadzė ir prieš penkerius metus ten pavakarieniavęs skyriau keturių žąsų įvertinimą, buvo tikrai neblogai. Gal, jei būčiau dabar vakarieniavęs, vėl būtų gerai. Bet nesužinosiu, nes nėra priežasties grįžti.
Pirmoji nesąmonė vadinasi lietuviško padavėjo sindromas, kai jaunas žmogus dirba padavėju ir nesupranta, kad jis pasamdytas ne tik tam, kad nešiotų lėkštes iš virtuvės. Paprašiau mergaitės, ar galima būtų miso sriubą atnešti po pagrindinio patiekalo. Taip valgoma Japonijoje ir tam yra priežastis: sriuba padeda maistui susigulėti skrandyje, duoda lengvumo ir jaukumo pojūtį.
Atsakymas: „mums duoda kartu“. Nei „žinoma“, nei „aš paklausiu“ – ne, čia gi Lietuva, valgyk kaip paduota ir neišsidirbinėk. Negi ji eis sriubos atskirai atnešti, gali gi pervargti. Ne tam tėvai gėlelę augino.
Dukra valgė neblogą marinuotą apkeptą lašišą su vasabiu ir avokadais ant suši ryžių, ir tą patiekalą vėl užsisakyčiau, jeigu ten eičiau, ir patarčiau ir jums, jei jūs ten eitumėte, bet neikite, nes nepatariu.
Mano ant ryžių padėtas ungurys (20 EUR) buvo nepriimtinas: jo odelė turi būti arba traškiai iškepta ir prapjaustyta, kad galima būtų atsignybti lazdelėmis, arba nuimta apskritai, o čia žuvis buvo paduota su gličia, guminės konsistencijos odele, kurios nei sukramtysi, nei nulupsi be peilio.
Už dvejus dienos pietus ir dvi skardines šaltos arbatos oolong (mano mėgstamas japoniškas gėrimas, kilęs iš Kinijos, kurį visada perku Japonijoje vos nusileidęs oro uoste, tai mano mažas ritualas) sumokėjau 43 EUR ir dar 7 EUR tipsą. Viso penkiasdešimt.
Dvi žąsys iš penkių. Viso gero.
Kamikadze, Klaipėdos g. 1, Vilnius. Tel. +370 675 56242.
Tinklalapis: čia.
Nuo pirmadienio iki trečiadienio nuo 11:30 iki 14:30 ir nuo 17:00 iki 21:00, ketvirtadieniais nuo 11:30 iki 14:30 ir nuo 17:00 iki 22:00, penktadieniais nuo 11:30 iki 14:30 ir nuo 17:00 iki 23:00.