Tada vadina restoranus „kavinėmis“ ir „kavinukėmis“, nors ten valgo ir geria ką tik nori, tik ne kavą. Gali net sušių barą kavine vadinti, nes taip ramiau: žmonės, kurie „valgo restoranuose“ (dar tie, kas „valkiojasi po restoranus“, kaip Užkalnis).
Lietuviškoji išmonė yra begalinė: čia ir kebabinė (kai reikia paniekinti), ir kepykla (geriau „kepyklėlė“, kur galima pareikšti savo infantilumą mokant centukus ir euriukus bei pinigiukus), o gal cukrainė (Jėzau, kaip miela, pyragaičiai ir desertukai), kur su draugytėm einama pačiauškėti, paplepėti ir pakikenti.
Ir visų baisiausias žodis: užkandinė (kai yra dar namudinių anglų kalbos specialistų, dar ir išverčia Snack Bar, nors šis anglams nežinomas žodis randamas tik Rytų Europoje ir post-sovietinėse šalyse). Jis kilęs iš baisios rusiškos įstaigos „zakusočnaja“, nuo žodžio „zakuska“, tai yra, užkanda prie degtinytės, kokie agurkėliai ar lašiniai. Dar su tuo susijęs baisiausias lietuviškas patiekalas žmonijos istorijoje, „rinkinys prie alaus“ arba „rinkinys prie vyno“, kur nevykėliai virtuvės čiūčelos ant lėkštės primėto parduotuvinių alyvuogių, sūrio gaminio ir gal dar keptos duonos, nekalbant jau apie buku peiliu papjaustytus rūkytus mėsgalius. Tai yra šlykštu, kaip 1995 m. uošvienių ir mamų žurnaliukai „Kviečiu prie stalo“, kuriuos leido alkanais ankstyvos Lietuvos nepriklausomybės laikais, perfotografuodami maisto nuotraukas iš senų vokiškų žurnalų.
Visi šie kritinės pagiežos pliūpsniai tik tam, kad parašyčiau apie labai smagią naują vietą (o jūs manėte, kad restoranai tik užsidarinėja). Ne, pagaliau ne Klaipėdoje ir ne Kaune, jei pavargote nuo kelionių ekscesų, o Vilniaus Senamiestyje, Savičiaus gatvėje, nors adresas sako „Didžioji g. 18“, bet įeiti turėsite iš Savičiaus.
Taip, tai baras (vadinasi Augustin Tapas Bar) ir yra greta Vyto Samavičiaus restorano Augustin, apie kurį susižavėjęs rašiau DELFI daugiau nei prieš metus ir kurį įvertino Michelin gidas („Naujame restorane apsilankęs Užkalnis: patarčiau ten eiti kuo skubiau, nes jaučiu širdimi – kainos netrukus kils“).
Tapas, ispanų kilmės žodis, yra kilęs iš sąvokos „padėti ant viršaus“, o kiti sako, kad čia iš ispaniško tapar (puodo dangtis), bet visiškai aišku, kad viskas jau seniai nutolę nuo supratimo apie bet kokius sumuštinukus ar papjaustytus gabaliukus, kuriuos prie gėrimų greitomis sumeta žmonės, neturintys jokio gastronominio supratimo ar įgūdžių.
Augustin Tapas Bar yra visiškai kas kito. Pirmiausiai, tai – karšti patiekalai (skirti dalintis, bet galite ir patys viską suvalgyti, kaip aš ir padariau). Antra, tai galėtų būti pamoka apie įvairias gastronomines tradicijas iš viso pasaulio, nes viskas, kas pridėta, yra labai klasikinių patiekalų variacijos. Tokia valgymo mokykla, arba gal universitetas. Aš ten vesčiau egzaminuoti nevykėlius maisto influencerius, visokias fyfas ir neišmanėlius, kurie vaikšto po tinklines landynes ir filmuoja siužetus apie vištienos sparnelius iš pakelio ir sūrio spurgytes iš dėžutės.
Interjeras man pasirodė tikra rytdiena. Švarus, lakoniškas, gal net asketiškas. Neprikrauta jokių žaisliukų, švilpukų ar skambaliukų. Kodėl? Aš manau todėl, kad žmones žiūrėtų vienas į kitą ir kad galėtų koncentruoti dėmesį į maistą, į gėrimus, į skonius. Portreto fotografai žino, kad geriausiai žmogus atsiskleidžia šviesiame kambaryje švariomis baltomis sienomis.
Pasirinkau iš meniu keturis patiekalus. Pirmasis – didžiosios midijos (11 EUR), kurių puodelyje buvo itin daug, pagamintos pietų Europos pajūrio kurorto stiliumi su šampinjonais, šonine ir grietinėlės padažu ir pietryčių Azijos sriracha pagardu. Čia jums ne midijos iš pakelio.
Toliau – ešerys (idealiai supjaustyti gabaliukai, švarūs ir pavyzdiniai, 13 EUR), kuris priminė apie Kaliforniją, kur mėgstama ir kone garbinama citrusų rūgštyje marinuota žuvis Peru stiliumi, ceviche. Ceviche, arba cebiche, arba seviche yra visur pietų Amerikoje – valgiau ir Argentinoje, ir Urugvajuje, ir, žinoma, patiekalas mylimas Meksikoje. Čia dar buvo svogūnai ir tokie mažyčių kukurūziukų lakšteliai: kaip priminimas apie mais, kukūrūzus, amerikietišką augalą. Pagaunate? Todėl ir sakau, kad čia kaip mokslai.
Šefas Vytas Samavičius yra išskirtinis tuo, kad jam kiekviena patiekalo detalė yra su tam tikra priežastimi, kaip maisto kultūrinis kodas.
Krevetės (15 EUR už puodelį) buvo pagamintos grynai Kanarų salų stiliumi, su ispaniška chorizo dešra, kalendra ir lazdyno riešutais. Man tai buvo nuostabus prisiminimas apie atostogas Lanzarotėje ir Fuertaventuroje.
Galiausiai – delikatus ir tobulai paruoštas aštuonkojis (19 EUR) raudono vyno demi glace padaže su bulvių kremu ir batatais. Dar vienas pajūrio patiekalas. Prisiminiau gyvenimą Palerme ir jo restoranus, švenčiančius jūros maisto kultūrą.
Patiekalai kainavo 58 EUR – fantastiškai nedaug už tokią kokybę. Jei nebūčiau buvęs alkanas (nevalgiau tąkart visą dieną iki vakarienės, nes turėjau daug filmavimų), tiek maisto prie vyno ar alaus ar kokteilių laisvai būtų užtekę dviems.
Atskirai paminėsiu duoną. Patiekta su sviesto kremu, savo kepta minkšta, klampi, kvapni duona buvo atskiras patiekalas – arba galėtų būti net ir desertas, jei turite vaizduotę tokią, kaip mano.
Kaip ir į restoraną (vyninę) Somm Vilniuje („Užkalnis: Kaip vienas Vilniaus vynbaris atpirko visų nevykusių vyninių nuodėmes“), dabar jau pažymėta Michelin gido, į Augustin Tapas Bar reikia eiti ne išgerti su užkandukais, o tobulo, išaukštinto, restoraninio maisto palaimos.
Ar galiu jį vadinti tiesiog puikiu restoranu? Kas man uždraus.
Neabejotinai, penkios žąsys iš penkių.
Augustin Tapas Bar, Didžioji g. 18, Vilnius. Tel. +370 615 53481. Facebook puslapis: https://www.facebook.com/profile.php?id=61565703791205
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio: nuo 17:00 iki 23:00, penktadieniais ir šeštadieniais: nuo 17:00 iki vidurnakčio.
