Žinoma, įvertinimas buvo puikus, nes specialistas ir profesionalus vertintojas Užkalnis visada atskiria meistro ir jo kolektyvo darbą. Dabar buvo pirmas apsilankymas po to, kai Monai gavo Michelin gido įvertinimą (anksčiau jie jau gavo White Guide įrašą), ir raudona lentelė – nors kokia tai lentelė, ji juk ne medinė, tai gilios raudonos spalvos skardinė emaliuota iškaba – puošia rudeninę gatvę.
Užvažiavau pakeliui iš Nidos, kur vis dar tebebūnu dažnai, važiuoju, kai reikia nufilmuoti savo laidas, kai Vilniuje jau būna nebesmagu. Jei ne darbai, susitikimai ir filmavimai Vilniuje, jei ne paskaitos, kurias skaitau ir ne draugai, kurie čia gyvena (taip, turiu ir aš draugų) seniai gyvenčiau prie jūros, Nidoje arba Klaipėdoje, bet žmogui gyvenimas yra ne tik jo pasivaikščiojimai, bet ir jo veikla. Todėl drožiu automobilį.
Norėjau greitų pietų, nors žinau, kad restorane niekada taip negalima prašyti (net galvoti taip nereikia) – jei ieškai greito maisto, gausi maistą, kurio vienintelis privalumas bus toks, kad jis greitas.
Restorano meniu iškart išduoda Vytauto Samavičiaus braižą (Michelin įvertinti restoranai Augustin ir Momo Grill sostinėje, taip pat Momo Grill Klaipėdoje ir Kaune), kurį atskiriu iš mylinčio dėmesio daržovėms, maniakiško ir obsesyvaus dėmesio sudėtinėms dalims, labai santūraus pateikimo (net asketiško, pasakyčiau), ir nepretenzingo, bet nepigaus interjero, kur virtuvė lyg išsiveržia į salę su kavos aparatais, buteliais, indais, ir kur svečiai jaučiasi neatskirti nuo maisto gamybos proceso – nors, žinoma, nei orkaitės, nei dujinės viryklės toje pačioje patalpoje nėra. Tai toks geras namų jausmas, iš dalies skandinaviškas, iš dalies britiškas ar amerikietiškas – kaip galite spėti, man labai patinka. Laiminu tokį sprendimą.
Michelin įvertino šį vienintelį restoraną Klaipėdoje – tai neteisinga, bet gerai, kad bent vienas buvo pažymėtas. Michelin kaprizus lengva suprasti, nes paryžiečiai tradiciškai iš aukšto žiūri į restoranus miestuose prie jūros (prancūzai apskritai yra arogantiški šmikiai, kuriems koks Palermas ar Marselis yra skeltanagių žvejų vietos, užtat jie emociškai sudrėksta nuo Paryžiaus, Milano ar Florencijos ir užmėto juos įvertinimais). Jie apskritai buvo, yra ir bus šališki, kovoti su tuo beprasmiška, jų gidas – jų taisyklės. Bet šiaip Klaipėda tebėra antrasis Lietuvos gastronomijos miestas, kaip ne kartą rašiau.
Aišku, visada tokio lygio restorane viskas prasideda nuo pačių keptos duonos, patiektos su minkštu sviestu, ir tą duoną galima valgyti nesustojant. Gerai, kad nepasiūlo viso krepšelio, nes visą krepšelį ir suėsčiau.
Valgiau du užkandžius: pirmasis buvo dorados ceviche, 14.30 EUR, rūgščiai marinuota žuvis su avokadais, pomidoriukais ir tradiciniu meksikietišku žaliosios citrinos ir kalendros padažu. Būtų vietoje kur nors pietų Kalifornijoje, kur jis kainuotų žymiai brangiau.
Antrasis užkandis buvo pasakiškos kokybės tuno tartaras su Tailando skoniais: krevečių traškutis (prawn cracker) ir aštria srirača paturbintu hollandaise (olandiškuoju) padažu ir juodaisiais ikrais, 12.50 EUR. Užkandis su juodaisiais ikrais už dvylika eurų? Lietuva yra stebuklų šalis.
Mano pagrindinis patiekalas, rekomenduotas padavėjos, buvo šiaurinių jūrų otas su delikačiausiomis pasaulyje cukinijytėmis, Italiją primenančiomis (mokykitės, lietuviai, čia ne jūsų mamučių ir tetučių valkiojamos peraugusios, sumedėjusios, klaikios cukinijos iš sodo, kurių niekas nenori), bulvėmis, špinatais ir šafrano bei vanilės padažu, kurio vos vos saldokas goslumas man priminė Ligūrijos virtuvės madas. Keista buvo tik kaina: 27.50 EUR, nes Michelin įvertintame restorane toks pagrindinis patiekalas labiau būtų panašus į 47.50 EUR, tačiau aš puikiai suprantu, kad yra aplinkybės, kurias diktuoja rinka ir pirkėjų lūkesčiai.
Tačiau pasakysiu darsyk: trijų patiekalų pietūs už 55.00 EUR (palikau 10.00 EUR tipsą, ir jus skatinu visada palikti pinigų, jei norite, kad apie jus gerai galvočiau), Michelin įvertintame restorane, didmiesčio centre, yra taip absurdiškai fantastiška, kad ten turėtų būti ne šiaip pilna žmonių, bet eiti svečiai šniūrais ir gal net laukti gatvėje.
Monai patvirtino viską, ką esu sakęs: kad Michelin įvertinimus gauna tarptautinės (ne lietuviškos kaimietiškų bulvių ir cepelinų) virtuvės restoranai, kad šefas turi turėti individualumą, o ne šiaip „skanus maistas, jauki aplinka, mandagus aptarnavimas“ ir kad Klaipėda yra Lietuvos gastronominė ateitis (Vytas Samavičius pradėjo savo didį gastronomijos kelią Klaipėdoje).
Taip pat esu sakęs, kad Lietuva yra nereali vieta gyventi ir džiaugtis su nuostabiai aukštu gyvenimo lygiu – ir tokie restoranai, kaip Monai, prie kurio dar ir galima buvo nesunkiai pasistatyti automobilį (mat Klaipėda yra žmonėms ir jų automobiliams, o ne dviračiams), yra vienas iš liudijimų, kaip toli mes pažengėme į priekį.
Penkios žąsys iš penkių.
Monai, Liepų g. 4, Klaipėda. Tel. +370 626 63362. Tinklalapis: www.restoranasmonai.lt
Nuo antradienio iki penktadienio – nuo 11:30 iki 22:00, šeštadieniais nuo 11:00 iki 22:00, sekmadieniais nuo 11:00 iki 16:00.
