Vilniui reikia kuo daugiau margumo, kuo daugiau įvairių spalvų ir įvairių kalbų, nes Vilnius toks ir buvo pastatytas ir sukurtas ir sugalvotas: jis visada buvo daugelio tautų miestas, kur lietuvių kalba turėjo savo vietą, bet ta vieta nebuvo dominuojanti – dominuojanti buvo įvairovė.
Būtent todėl labai apsidžiaugiau, kai pamačiau, kad Bokšto gatvėje sostinėje atsidarė naujas korejiečių restoranas. Senamiestyje, kaip visada, restoranai atsidarinėja ir užsidarinėja labai dažnai, bet kažkaip pastaruoju metu labai dažnai pradėjo rodytis nauji lietuviško maisto restoranai, kurie neatrodo labai įkvepiantys, nes labiausiai jie man primena tuos dvarus, seklyčias ir amatininkų kavines, nutaikytus neišrankiems turistams, kurie pirmą ir paskutinį kartą gyvenime ragauja cepelinus, kad galėtų paskui pasakyti, kad ragavo lietuviškų cepelinų, ir labai daug žinių ir supratimo neturi.
Todėl naujas korėjiečių restoranas (tegu ir ne pirmas Vilniuje) man buvo džiugi naujiena. Pagalvojau, kad gal netrukus sulauksime ir Tailando virtuvės restorano (kol kas kelis gerus korėjietiškus patiekalus patiekia tik indų restoranas „Blue Lotus“ Totorių gatvėje), ir Artimųjų Rytų virtuvė bus reprezentuojama ne vien falafeliais ir humusu.
Restoranas apstatytas paprastai, apšviestas idealiai (ne taip dažnai būna), ir galima labai girti tai, kad jie pasirinko pastatyti mažiau didelių stalų, o ne prikimšti mažiukų klibančių staliūkščių, kaip daro labai daugelis. Nekenčiu mažų staliukų, primenančių nepatogias Paryžiaus gatvės kavines, kur visi sėdi susigrūdę. Ant sienos abejotino teisingumo užrašas (nors ir labai malonus), apie tai, kad skanus maistas reiškia nulį kalorijų – norėčiau, kad taip būtų, ir garsaus Korėjos kino aktoriaus palinkėjimas ir parašas flomasteriu ant sienos.
Daugelis turi neteisingą požiūrį į Korėjos maistą: įsivaizduoja, kad korėjiečiai valgo šunis kiekvieną dieną pusryčiams, pietums ir vakarienei, ir kai tik pamato keturkojį, tai kaip mat nudeda ir neša kepti. Aš buvau Seule kelis kartus ir galiu jums pažadėti, kad ten šuns maisto ne taip jau lengvai rasi (nepasakysiu, kad aš labai ieškojau, nes šuniukų valgyti man nesigauna, net tada, kai neturėjau brangiai išlaikomų ir gurmaniškai valgančių šunų, aš negalėčiau jų skanauti, kažkas neleidžia). Tai ir restorane Vilniuje nieko panašaus nerasite. Mėsa, daržovės, ryžiai.
Bulgogi (9,90 EUR) – skamba, kaip buldogas, bet aš sakau jums, tai tik atsitiktinumas – yra plonai supjaustyta kiauliena, patiekta su daržovėmis ir su vadinamais stikliniais ryžių makaronais, arba, dar tiksliau, stikline pasta, kuri yra, žinoma, ne iš kvarcinio smėlio, o iš ryžių. Čia ji buvo gal tokia labai neutrali, optimizuota lietuviams, kuriems neduok Dieve stipresnio skonio kur nors pajusti, Lietuvos žmonės bijo stiprių skonių, stiprių pojūčių ir visko stipraus, nes dažniausiai svaigsta apie „aukso vidurį“ ir „saiką“. Saikas yra tiems, kas bijo gyventi greitojoje eismo juostoje. Bet nepaisant šiokios tokios silpnesnės raiškos, patiekalas buvo labai malonus.
Donkatsu (8,50 EUR) skamba labai panašiai, kaip analogiškas japonų patiekalas, tonkatsu (o japonai ir korėjiečiai ne tik kariavo, bet ir daug ką vieni iš kitų mokėsi), yra iš esmės toks truputį karbonadas, pagamintas korejietiškai, tai yra, neleidžiant gruzdintai ir trupiniuose išvoliotai plonai kiaulienai prisigerti taukų. Puikiai pagaminta, jauku ir idealus patiekalas, norint pristatyti Korėjos virtuvę kokiam konservatyviam lietuviui, pavyzdžiui, jūsų dėdei Stasiui iš kaimo, kuris karbonadais maitinosi pastaruosius šešiasdešimt metų, nuo to laiko, kai vaikystėje jį persodino nuo košelių prie kieto maisto.
Patiekalas nerimtu pavadinimu bibimbap (8,50 EUR) yra išskirtinis ne tik tuo, kad aš niekaip negaliu prisiminti taisyklingos rašybos, ir man reikia kaskart tris kartus pasitikrinti, bet ir tuo, kad tai yra vienas nedaugelio ryžių patiekalų, kuris man patinka. Šiaip ryžiai man patinka gyvenime tik sušiuose. Bet čia toks skanus buvo šitas patiekalas, kur pačiam reikėjo išsimaišyti ryžius, padažą, keptas daržoves ir nuostabias kiaušinienės juosteles, ir toks jis buvo maloniai aštrus, kad tikrai kitą kartą jį užsisakysiu, ir jums rekomenduoju.
Jūs galite paklausti, o kodėl aš neužsisakiau kimči, kurie yra sūdyti ir fermentuoti kopūstai, raugti su aštriais pipirais? Todėl, kad aš juos jau daug kartų valgęs gyvenime, ir Korėjoje, ir kitur, ir jie man nė karto nepatiko, o gyvenimas per trumpas, kad aš kimščiau į save man nepatinkančius patiekalus. Kam to reikia? Kam kimšti kimči?
Dviese sumokėjome 32,90 EUR ir bandėme palikti arbatpinigių, tačiau nepavyko, nes bandžiau išsikeisti dvidešimtinę, ją išsikeičiau, ir, mano dideliam nusiminimui, visą susidėjau atgal į piniginę, nes kartais darau dalykus negalvodamas. O gaila, gal reikėtų gyvenime rodyti daugiau dėmesio, kad ir kaip daug turėčiau darbų ir užsiėmimų savo neramiame gyvenime.
Keturios žąsys iš penkių.
Ararijo, Bokšto g. 3, Vilnius. Tel: +370 605 87953. Facebook profilis:
Nuo antradienio iki sekmadienio – nuo vidurdienio iki 21:00 val.