Analogiškai galima kalbėti apie Sakartvelo patiekalus Lietuvoje (Sakartvelą visi lietuviai vadina Gruzija, o kartvelus – gruzinais, išskyrus tada, kai nori išsidirbinėti ir pasirodyti šventesni už popiežių; todėl aš visada rašau „Gruzija“ ir „gruzinai“, kad būtų prie ko kabinėtis, lygiai taip pat ir kabutes naudoju nelietuviškas, nes man, išauklėtam Vakaruose, taip gražiau).
Kadangi lietuviai yra iš esmės slavai, tai meilė gruzinų virtuvei Lietuvoje yra tos pačios kilmės, kaip ir visoje buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje: mamutė buvo Gruzijoje nuostabiais ir sočiais tarybiniais (ne sovietiniais) laikais, ai kaip skanu buvo sacivis ir tabaka, o kur dar sirupiniai vynai, saldūs kaip kompotas, visi tie kindzmarauli, chvančkara ir alazani, na taip miela viskas buvo, ypač ūsuotas artistas Vachtangas Kikabidzė ir sentimentalus gruzinų kinas, kurį tarybukai žiūrėjo ir vertino kaip „ne blogesnį negu Federico Fellini“. Šiandien to kino niekas neprisimena, nes jis buvo vertingas tik badmečio kontekste, visai kaip Žemaitės kūriniai.
Tuos savo sentimentus lietuviai perdavė iš tarybinių kartų į postsovietines generacijas, ir štai jau dabar Lietuvoje naujasis Gruzijos renesansas, kuris yra užmaskuota ir legitimizuota meilė sovietijai. Gruzija lietuviui yra sava ir suprantama, nes irgi ilgisi (kaip ir Lietuva) tų laikų, kai buvo Maskvos ir Leningrado prašviestam elitui kurortinė ganykla ir mus ponai iš tarybinės sostinės laikė beveik užsieniečiais. Pribaltikoje atvykėlius stebino partijos sekretoriaus Antano Sniečkaus atstatyti Trakai ir komunistinio mokslo bastionas, Vilniaus Kapsuko universitetas su Petro Repšio freskomis, o broliškoje Gruzijoje džiugino užstalės, gauruoti donžuanai pliažuose ir egzotinis maistas, ypač kadangi prie kitos egzotikos tarybinis žmogus neprieidavo.
Visas šis kultūrologinis ekskursas nepaneigia fakto, kad gruzinų maistas yra labai skanus, ir niekas geriau lietuviams nenueina, negu bulka su sūriu, taisyklingai vadinama chačiapuriu. Tai geriau, negu tabaka viščiukas, kuriame be galo daug krapštymo, smulkių kauliukų ir palyginti mažai vištienos, ir negu visokie mėsiški patiekalai, kuriuos mes visi, ačiū labai, ir patys gerai išmanome.
Į restoraną Chačiapuri Bistro, kuris yra Panoramos prekybos centre, nuėjau abejodamas, nes visada kelia abejonių tinklinės įstaigos, kas jose gali būti gero? Išskyrus kai kurias burgerines, kurios žavios vien jau savo standartiškumu, argi gali etninis maistas atlaikyti tokį komercinį materializmą ir unifikavimą?
Pasirodo, viskas tvarkoje, net nuostabiai gerai. Manęs klausė, ar nenoriu palaukti dienos pietų, bet aš atsisakiau, duokit man maisto pagal pilną programą, sakiau jiems. Nesakiau, jei jau taip iš tikrųjų. Bet norėjau pasakyti.
Užsisakiau Adžarijos chačiapurį, kuris dar vadinamas adžaruliu, ir kuris yra nereikalingų kalorijų šventė, laivelis iš mielinės tešlos, prikišmštos sūriu, su sūriu per vidurį ir dar su išleistu kiaušiniu (9.90 EUR už vidutinio dydžio bombikę, norėjau užsisakyti didelį, bet šiais laikais labai prisižiūriu ir tokių dalykų nedarau; perteklinis valgymas man yra svetimas).
Aš nežinau, kiek jame kalorijų, ir bijau sužinoti, manau, kad gal kaip pica padauginta iš dviejų, bet Jėzau Marija kaip tai yra skanu. Supratau, kodėl lietuviai tuos chačiapurius taip mėgsta: kaip prieš beveik trisdešimt metų pica tapo nacionaliniu patiekalu (bulka su sūriu ir dar su čėčkavotomis pieniškomis dešrelėmis, kečupu ir česnakiniu baltu majoneziniu padažu), tai dabar yra Bulka su Sūriu 2.0 – daugiau bulkos, daugiau sūrio, ir dar lengviau valgyti šią angliavandenių, baltymų ir riebalų bakhanaliją, optimizuotą taip, kad po pietų jau darbe nebegalėtum nieko dirbti ir beliktų tik snausti, laukiant, kol galėsi važiuoti į namus vakarienės.
Adžarijos chačiapuris (kiaušinį viduryje reikia išmaišyti su skystu sūriu, plėšti kraštus ir mirkyti tame šėtoniškame skanume) buvo neatremiamas ir palaimingas, kaip lytiniai santykiai iki vestuvių.
Dar pasiėmiau sriubos lobio (tai ne lobis ta prasme, kad brangenybės, bet toks patiekalo pavadinimas), iš pupelių (6.50 EUR), ir ji buvo švelniai aštri, šilkinė, jauki, glostanti, maistinga – tai buvo tiksliai tai, ką jūsų mama rekomenduoja susirgus, o taip pat esant geros sveikatos, nes sriuba visoje postsovietinėje teritorijoje yra laikoma ideologiškai teisingu, tauriu, maistingu ir jaunimą gerai auklėjančiu patiekalu.
Buvau pietų pamalonintas, sotus kaip ruonis paplūdimyje ir labai laimingas, sumokėjau 18.90 EUR ir dar palikau arbatpinigių, nes nedažnai pavyksta papietauti už mažiau nei dvidešimt eurų.
Keturios žąsys iš penkių, bravo, nebijokime visi tinklinių restoranų, jie visai nebūtinai prastesni už šeimyninius. Tegyvuoja kalorijos ir sūris su bulka. Ateisiu ir vėl.
Chačiapuri Bistro, Saltoniškių g. 9 (Panorama), Vilnius.
Tel: +370 649 49428.
Facebook: www.facebook.com/georgianbakery
Instagram: chacapuri_bistro
Kasdien nuo 10:00 iki 21:00.