Kai žmonės kalba apie kvaišalus iš Indijos, dažniausiai įsivaizduoja kokias smailialapes žoles ir rūkomas suktines. Tokie dalykai gali tik įtraukti jus į bėdą. Žymiai stipresni dalykai yra legalūs: tai Indijos maistas.
Kažkada pirmą kartą pamačiau, kaip gaminamas maistas Indijoje, išverčiau akis ir tebevartau jas ligi šiol: jei mes, lietuviai, barstome prieskonius paėmę trimis pirštais žiupsnelius, tuo tarpu indai prieskonius beria saujomis. Prieskonių gausa yra tokia, kad paskui tai pakeičia sąmonės srautus: ne vien pipirų karštis, kuris, atrodo, visą kūną ir smegenis įkaitina ir užpila liepsnos bangomis, bet visi receptoriai yra įaudrinami.
Niekam nepatariu indiško maisto nakčiai (ir šiaip vėlai valgyti nėra labai gera mintis), pasilikite bent kelias valandas iki einant gulti: antraip miegas bus neramus, nes visi pojūčiai šėls, o galvoje viena po kitos pilsis spalvingos mintys, neleidžiančios nurimti. Čia ir yra tas mano minimas kvaišalų poreikis.
Prisiminiau tokį lietuvių mokslininką, kuris pasakojo, kad negalima lietuviams apelsinų ir ananasų, nes jie svetimi mūsų genetikai – žinoma, kliedesys yra tai, kad kažko užsienietiško mums negalima (atvirkščiai, mums reikia kuo daugiau visko svetimo, kad plėstųsi pojūčiai ir patirtys), tačiau tiesos yra, kad lietuviai nepratę jausti stipriai ir bijo stipraus skonio. Vidutinis indiškas patiekalas turi savyje tiek prieskonių, kiek normalus vidutinis lietuvis prieš penkiasdešimt metų suvartodavo per visą gyvenimą.
Todėl stiprūs indiški skoniai lietuviams absoliučiai būtini, kad nustotume būti mieguisti kaimiečiai, kuriems įdomiausias dalykas gyvenime yra kieto kuro katilas ir švediškas vandens siurblys. Uff, kaip nepakenčiu lietuviško buko nesmalsumo ir „neturim ir nereikia“ vyžoto kumečių mentaliteto. Auklėti juos ir auklėti. Na, bet stengiuosi, kaip galėdamas, ir specialiai dėl jūsų darau apžvalgas kiekvieną savaitę.
Restoraną „Blue Lotus“ žinau ir mėgstu jau seniai, kažkada buvau apie jį jau rašęs (2016 metais). Jis buvo ir mano 2020 metų geriausių restoranų sąraše, kurį skelbė Delfi. Tačiau kaip jie susitvarkė su karantinu ir ribojimais? Maistas išsinešimui yra mažų mažiausia iššūkis.
Indų virtuvei tai lengvesnė užduotis, negu kitiems rinkos žaidėjams (tiesa, Blue Lotus yra ne tik indų virtuvė, bet turi ir Tailando patiekalų, ir, kol Lietuvoje nėra specializuoto Tailando restorano, tai geriausia vieta pasidžiaugti tajų patiekalais). Indų virtuvė prato būti vežiojama. Anglijoje indų maistas (nors labai dažnai gaminamas etninių bengalų ir pakistaniečių, kaip pastebi patys indai iš Indijos – taip yra dėl tam tikro susisluoksniavimo, nes patys indai dažniau dirba gydytojais ir vaistininkais, bet, žinoma, visada ir visur yra išimčių), imamas išsinešimui arba pristatomas kurjerių, yra dešimtmečiais susiklosčiusi praktika. Indų maistą moka vežioti. Jis nebijo vežiojimo. Pagaliau, Indijos didmiesčiuose yra mažai valgyklų arba „dienos pietų“ restoranų – karštus pietus pristato į biurus kurjeriai. Todėl jiems tai įprasta praktika.
Panyro tikka (7 EUR) yra užkandis su panyru, indišku baltuoju sūriu (tikka yra gabalai mėsos, vištienos ar dar ko nors, kaip šiuo atveju, sūrio, marinuotų jogurte ir prieskoniuose ir keptų) – čia jis buvo puikaus aromato, pasijuto šiltai ir maloniai.
Traški antiena su medumi ir pipirais (13,50 EUR) buvo jauki, saldi ir priminė kinų virtuvės saldžiarūgštę kiaulieną arba vištieną, kai ji pagaminta taip, kaip reikia, o ne pažliugusi saldžioje pliurzėje (ko Lietuvoje nesutiksite -nes Lietuva neturi geros kinų virtuvės, neturi net ir vidutiniškos kinų virtuvės, tik prastą ir tragišką, kur visi traškūs patiekalai yra nė kiek ne traškūs, o būna kaip kempinės) – taigi, jei pasiilgote, kaip aš, skanių kinų virtuvės patiekalų, kaip jie patiekiami Londone arba Niujorke, vieną jų galite rasti čia, indų ir tajų restorane. Paradoksas? Galbūt, bet kai žinai, ko nori, galiausiai randi.
Aviena Rogan Josh (14,50 EUR) turėjo būti aštri, ir buvo aštri, ir pati mėsa buvo švelnesnė už švelniausią įsivaizduojamą mėsą: ją galima buvo valgyti šaukštu. Rogan Josh yra kario rūšis, verdama iš pomidorų su Kašmyro prieskoniais (Kašmyras yra pačioje Indijos šiaurėje ir ribojasi su Pakistanu ir Kinija) – ir čia labai stipriai pasijunta prieskonių gausa. Man tai buvo geriausias iš patiekalų.
Bulvės Zeera (dar vadinamos Džeera, o angliškai rašo „Jeera“), paruoštos su kuminu (4 EUR) buvo puikios – apskritai, nuostabu matyti, kaip indų virtuvė, kurioje bulvės atsirado tik prieš tris šimtmečius, atvežtos britų ir portugalų, jas priėmė ir padarė vienu pagrindinių vegetarinių sudėtinių dalių. Indų virtuvė yra vienintelė man žinoma, kuri sugeba vegetarinius patiekalus pagaminti ne tik valgomus, bet nenuobodžius ir gardžius.
Kotletukai iš krevečių (Thod Mun Goong, 7,70 EUR) man patiko mažiau – ši Tailando virtuvės klasika buvo sausoka, ir dominavo trupiniai, o ne krevetės. Norėtųsi daugiau sultingumo.
Man labai prie širdies buvo ir skystieji patiekalai – mangų lassis (jogurtinis gėrimas, 4,10 EUR) buvo fantastiškas, gausaus skonio, o raita (jogurto ir daržovių ir žolių padažas, taip gerai gelbstintis nuo pipirų karščio) buvo vienas geriausiai pagamintų, kokius man teko valgyti gyvenime.
Dviese už sočią vakarienę sumokėjome 62,10 EUR, įskaitant ir 5 EUR arbatpinigius kurjeriui.
Taip, indų maistas keliauja puikiai, įsitikinome mes. Geriausias Lietuvos indų restoranas visiškai nenukentėjo nuo karantino (na, išskyrus gal ta prasme, kad negali svečių priiminėti pačiame restorane), maistas puikus, ir rašydamas apžvalgą, užsimaniau užsisakyti ir vėl. Penkios žąsys iš penkių.
Blue Lotus, Totorių g. 16, Vilnius. Tel. +370 626 27196.
Tinklalapis: www.bluelotus.lt
Facebook profilis: https://www.facebook.com/BlueLotusrestoranas/
Nuo pirmadienio iki penktadienio: nuo 11:30 iki 22:00. Šeštadieniais nuo vidurdienio iki 22:00. Sekmadieniais nuo vidurdienio iki 21:00.