Tada tiesiog važiavau pro Garliavą, už kurios yra Pažėrai (arba Pažėros), kaimas, kuriame 1942 metais gimė mano mama. Tąsyk rašiau: „Taip tiesiog gavosi. Važiavau į Marijampolę, ir užsukau įgimtąjį Kauną, o iš ten kaip kitaip nuvažiuosi? Tik per Aleksotą, per Narsiečius (ta pati gyvenvietė, kur gyveno garsiausias Lietuvos keikūnas iš Petruičio g. 8, kuris nenorėjo nei keiktis, nei nieko, bet jam vėl dingo internetas ir jis negalėjo žiūrėti varžybų, nors statė tūkstančius „TOP Sporte“), ir jau tada Garliava.“
Laikai keičiasi, ir mes keičiamės kartu: tai, kas buvo smagu 2015 metais (toks tautinis Baltisch Kebabas), šiandien yra nurungta didesnių meistrų. Didžiausias pasikeitimas yra toks, kad kebabus meistrauja jau nebe lietuviškai, o su išmanymu apie maisto gaminimą. Aptariama kebabinė yra iš šefo, kurio kitas restoranas Vilniuje yra Michelin gide.
Todėl galėsite sakyti, kad valgote pirmuosius Lietuvoje praktiškai Michelin kebabus.
Šįkart vėl pašaukė Kaunas: mano bičiulis šefas Adomas Jegnoras paskambino ir pakvietė apsilankyti. Adomas su manim susijęs seniai: būtent jis kūrė garsųjį Užkalnio burgerį, kuris daug metų gyveno restoranuose Drama Burger. Rašiau ir apie jo restoraną Elven, kuris šiemet buvo įtrauktas į Michelin gidą („Užkalnio tarpušventis: kam šeima, kai yra restoranai“).
Jau tada sakiau: „dabar čia dar vienas aiškus kandidatas į tarptautinį gidą, o gal net ir į žvaigždę“. Taip kad žinau, ką kalbu.
Kebabinė „Baharat Kebab“ (Baharat arabiškai reiškia prieskonius) yra Šilainiuose, nors aš visiems geriau sakyčiau, kad Vilijampolėje, nes „Slabodkė“ skamba išdidžiai. Kaune yra trys rajonai, kurių pavadinimai liudija apie nemarią mano miesto dvasią: Slabodkė, Šančiai ir Brazilka (šiaurinis Žaliakalnio šlaitas prie Neries). Šie žodžiai man nuo vaikystės kvepia didvyriška Laikinosios Sostinės praeitimi.
Jau iš meniu matyti, kad tai nėra eilinė kebabinė su kartono lėkštėmis: pita kepa vietoje, meniu surašytas taip gražiai, lyg ambicingi Vilniaus hipsteriai būtų pasikvietę madingus dizainerius, ir matyti išmanymas ir klasė.
Su kolega Rokiškiu Rabinovičiumi (Ričardu Savukynu), kuris mėgsta gerai pavalgyti ir noriai važinėja su manim po Lietuvą, lankėmės Kaune, kur turėjome reikaliukų urmo bazėje, o taip pat Ąžuolyne ir stebėjomės, kaip čia miestas gali turėti stadioną, kurio statyba neužtruko 40 metų, kaip Vilniuje? Akivaizdu, kad kažką jie tame mano mieste daro gerai. Vien Kauno autobusų stotį pažiūrėkit.
Užsisakėme po du kebabus (žr. fotonuotraukas), nes tokie vyrai: avieną, jautienos liulia kebabą, vištieną ir kiprietišką haloumi sūrį, besiilsintį ant nuostabiai iškepto oberžino, dar kitaip vadinamo egg-plantu arba baklažanu.
Aš jums turiu pranešti, kad tenka sutikti su gerbiamu Rokiškiu (mes vienas į kitą net kreipiamės „jūs“, nes abu esame mokslo žmonės), kad tai yra geriausia kebabinė Lietuvoje. Gerbiamas Rokiškis paskelbė tai, nelaukęs mano įvertinimo, ir tai yra tiesa.
Ne tik nuostabaus grožio lėkštės, ne tik pačių kepta pita ir ne tik pačių gamintas jogurto gėrimas airanas (bičiulis gėrė nealkoholinį alų), ir ne tik mėsos ir vištienos kokybė verčia mane taip sakyti. Prie kiekvieno patiekalo vis kitokie padažai ir garnyrai, mėtos prie avienos ir halumio: štai kokybės ir šefo rankos požymis.
Prasti restoranai pasižymi tuo, kad juose prie visų patiekalų tie patys kirviu kapoti agurkai ir pomidorai, ir prie visų tas pats kečupas (blogose picerijose – dar ir majonezinis česnakinis padažas tiems, kas nori ant stalų post-sovietinio jovalo).
Čia padažas jogurtinis, adžika, marinuotos daržovės su šafranu ir ciberžolėm, riešutai, za’atar (arabiškai: زَعْتَر) – Artimųjų Rytų žolelių prieskonių mišinys, duqqa (egiptietiškas žolių, prieskonių ir riešutų mišinys), granatų sirupas, pinijos, figų džemas, pankoliai ir dar daug dalykų, apie kokius Lietuvoje 90% valgytojų net nėra girdėję, nes kemša šlapdešrę ant batono (labai skanu) ir karbonadus laisto tirpintu sviestu.
Pažiūrėkite, kaip rūpestingai pjaustyti pomidorai, svogūnai ir visi žalumynai: viskas rėkė apie kokybę!
Tegul nebado akių jums bulvytės fri, seniai tapusios tarptautinės virtuvės dalimi: be to, Kaunas yra Kaunas, ir lietuvis turi gauti savo bulvyčių fri, kaip ir anglas arba airis, kitaip nesijaus, kad tinkamai maitinasi.
Taip, panašaus lygio kebabinės nebuvau matęs Lietuvoje.
Sumokėjome dviese 43 EUR ir palikome 10 EUR arbatpinigių.
Žinoma, sakysite jūs, Palangoje švenčia Artimųjų Rytų skonius Martyno Praškevičiaus Toda („Užkalnis: negalima taip pigiai tokiu geru maistu prekiauti“ ), restoranas, kuriame dainavau meilės dainą Palangai: „Veiksmo vieta yra Palanga. Pasistačius mašiną Birutės alėjoje, reikia kirsti J.Basanavičiaus gatvę, kaip per karą kertamas ugnies ruožas, nes liepos mėnesį kurortas ūžia visu gražumu. Provincija, nusiteikusi pailsėti, siautėja, groja cepeliniškių maršai ir kita ramtadrylia, vaikšto poilsiautojai, nesugadinti globalizacijos – daugumas atrodo kaip tie, kam neužteko vietos Naisių festivalyje, ir jie atvyko prie jūros. Plekši plastikinės tapkės, kaukši kroksai, ir juda minia link jūros tilto, kaip arterijoje juda kraujas su cholesterolio paplotėliais.“
Bet čia – kebabinė. Ir taip, ji geriausia Lietuvoje. Penkios žąsys iš penkių. Maloniai prašau į mano gimtąjį miestą Kauną.
„Baharat Kebab“, Baltijos g. 52B, Kaunas. Tel. +370 657 66622. Instagram: banaratkebab_kaunas. Kasdien nuo 11:30 iki 21:00.
