Stebuklas toks nelabai geras. Labai sumautas, tiksliau sakant. Tiesą sakant, jei neturėčiau maisto kritiko darbo, po šios patirties man būtų labai nelinksma, nes turbūt tai buvo blogiausias metų pavalgymas. Nes Palangoje, kur netikusiame restorane buvo maisto aušinimo staliukas ir kur reikėdavo patiems gėrimus nešiotis, maistas buvo tinkamesnis.
Bet aš nenusimenu. Kadangi aš esu autorius, kai man gyvenimas padovanoja rūgščią citriną, aš ją pelningai perparduodu. Taip ir šiuo atveju: klaiki patirtis, blogesnė, nei galėjau tikėtis. Bet labai gera istorija. Tai skaitykit.
Viena maisto pristatymo tarnyba, garsėjanti tuo, kad vežioja maistą nebūtinai tą pačią dieną, kai jis užsisakomas, ir atveža jį tokį atvėsusį, kad žmonės skundžiasi internete, rašo: „Kinų virtuvėje labai svarbus harmoningas maisto derinimas – pusiausvyra tarp saldaus ir rūgštaus, maistingo ar lengvo maisto. Harmoniją ant jūsų stalo padės atrasti modernus ir šiuolaikiškas kinų virtuvės restoranas Quala.“
Man reikėjo perskaityti šitą rekomendaciją, prieš ten einant valgyti. Bet aš neperskaičiau. O be reikalo, nes tokia rekomendacija („harmonija ant jūsų stalo“) yra nuosprendis ir patarimas kuo toliau laikytis nuo tokios vietos.
Restoranas yra dideliame pastate sostinės Smolensko gatvėje, ir galima jį pagirti už erdvumą ir švarą. Anksčiau čia buvo kitas kinų restoranas, kuriame niekada nemačiau lankytojų. Gal blogai žiūrėjau. Dabar irgi visiškai tuščia, bet, mums užėjus, ateina šeima su vaiku. Išeidamas žiūrėjau į juos su gailesčiu, nors jie skaniai kažką kramsnojo. Galvojau – aš nors darbą dirbu, bet jūs tai savo laiką čia leidžiate. Kodėl jūs čia?
Restoranas yra apstatytas tradiciniais kinų restorano baldais, nuo kurių skauda akis ir arterinis kraujo spaudimas nukrenta iki pavojingos ribos. Tokius baldus galima pamatyti visuose kinų restoranuose, bet čia jie dar nenutrinti. Tai pigaus kinų restorano rytų Europoje tradicija. Palubėje žibintai iš tiekėjo „Viskas kinų restoranams“. Ko mes čia atėjome? Nes darbas toks, kartojame patys sau.
Atsidūstame. Nėra požymių, kad čia bus gerai. Šuniuką palikome namie, ir jis gavo skanukų, ir dabar mums atrodo, kad šuniukui šis vakaras bus pavykęs labiau negu mums.
Valgiaraštis standartinis, kaip ir daugumoje kinų restoranų Lietuvoje. Padavėja labai draugiška ir mandagi. Ko gero, vienintelis privalumas šį vakarą yra padavėja, nes ji stengiasi, dirba greitai ir yra draugiška, bet aš negaliu jai pavydėti. Viena vertus, ji dirba tuščiame restorane. Be to, kaip supratome paskui, jai teko nelabai pavydėtina užduotis nešioti galimai nykiausią Vilniaus maistą valgytojams. Laimei, atrodo, jų labai daug čia neateina. Bet man gaila tos padavėjos.
Pirmasis patiekalas yra aštriai rūgšti jūros gėrybių sriuba (4 EUR). Žinau, kad rūgščios sriubos yra įprastos kinų virtuvėje, bet šios skonis yra kaip dubens karšto acto su daržovių atliekomis. Aš visada vengiu žodžio „šlykštu“, nes man jis atrodo nemandagus ir netaurus, bet ši sriuba yra ne šiaip šlykšti. Tai yra šlykščiausia sriuba mano gyvenime, ir aš esu valgęs kopūstų sriubos sovietinės Lietuvos ligoninėje. Aš esu valgęs pienišką sriubą su plėve ant viršaus mokyklos valgykloje, ir nuo tos sriubos pusė mano klasiokų žiaukčiojo. Bet tai nebuvo taip šlykštu, kaip šis dubuo. Jūros gėrybės? Kas nors įžnybkit man ir pažadinkit mane. Mažiausios pasaulyje krevetės. Turbūt tai pigiausios krevetės, kokias buvo įmanoma surasti. Įtariu, kad jas surinko nuo grindų po pamainos krevečių ceche.
Vištiena su anakardžių riešutais (6,50 EUR už mažą porciją) yra blyškus siaubas su brokoliais. Beskonė, anemiška vištiena, kuri yra komoje. Palaukit, aš sugalvojau pavadinimą patiekalui. „Vištiena komoje“. Valgiaraštis kalba apie vištienos file. Ką? Ta višta turbūt buvo nugalabyta dar negimusi. Arba ji mirė vištų hospise ir ją sukapojo šiukšlių smulkintuvas. Kas buvo tas padažas? Kai automobiliui keičia tepalus, tai, kas išbėga iš automobilio, atrodo ir kvepia skaniau.
Ne, palaukit, tai dar ne viskas. Dar buvo kiaulienos kubeliai „Gong Bao“ (6,50 EUR). Laba diena. Kubeliai? Kur jūs mokėtės geometrijos? Ten yra beformiai siaubukai, trapezoidai, sliekai ir navikų formos išaugos. Kubelio nebuvo nė vieno. Jie buvo patiekti su kietomis morkomis ir paprika, kuri atrodė sukapota po pravažiuojančio miesto transporto ratais. Tokias pačias daržoves mes pamatėme kitame patiekale. Geriau būtume nematę: tai kaip pasikartojantis blogas sapnas, kurį jau esu matęs ir kurį tau rodo vėl.
Nežinau, kas buvo blogesnio Sičuano jautienoje (8,50 EUR) – ar apgailėtina mėsos kokybė, ar mėsos kiekis, ar gabalėlių menkumas. Randi gabalėlį sulig blakstiena ir jautiesi laimėjęs nykioje loterijoje. Čia buvo įdėta čili pipirų, ir tai buvo vienintelis teigiamas dalykas.
Pasityčiojimą vainikavo „traškios krevetės“ (11 EUR). Jos buvo tiek pat traškios, kiek traškėtų minkštos kempinės gabalėliai gličiame padaže. Aš žinau, kad Lietuvoje kinų restoranai mėgsta kalbėti apie „traškius“ patiekalus, kurie tik labai gerai pasivaišinus gali pradėti traškėti, ir visas traškesys yra tik vaizduotėje, tačiau ši traški nesąmonė buvo kitas pasityčiojimo lygis. Galvojau, gal ką ne tą pagamino? Gal ne taip suprato? Pažiūrėjau į sąskaitą – ne, paskaičiavo už traškias krevetes. Kam taip niekinti klientą? Kam atidarinėti restoraną, jei ketinate nešioti vienodo skonio maisto pakaitalą, kurio nevalgytų net tie ligonės pacientai, kuriems liko dvi dienos gyventi?
Tiesa, beje, ryžiai su kiaušiniu buvo blogiausi ryžiai pasaulio istorijoje. Riebūs, neskaniai kvepiantys, priminė tą vištieną komoje. Tai buvo ryžių pasaulio našlaičiai, kuriuos atėmė iš tėvų, ir tėvai nenori jų susigrąžinti. Aš į juos žiūrėjau su tyliu liūdesiu.
Šiame restorane mes išleidome 45,60 EUR ir dar sumokėjome arbatpinigių – 4,40 EUR, jei jums įdomu. Kodėl mokėjau arbatpinigių už šiuos labai blogus pietus? Nes, kaip rašiau jums jau anksčiau, aš uždirbu 80 kartų daugiau už jus ir man tai ne pinigai. Penkiasdešimtinė eurų man yra kaip jums – dešimt centų. Nes aš aristokratas. Be to, paliekami arbatpinigiai atspindi mano turtingą dvasinį pasaulį.
Kalbant rimtai, pasijutau kvailai, nes visada maniau, kad visi kinų restoranai Lietuvoje yra vienodai blogi. Netiesa. Yra šiaip blogų, ir yra tokių blogų, kaip šitas: jie žaidžia apatinėje lygoje. Kai kiti restoranai smunka labai žemai ir pramuša dugną, jie pasiekia dar vieną dugną, ir tada išgirsta iš apačios beldžiant. Tas beldimas yra šio restorano traškios krevetės, norinčios pabėgti iš virtuvės ir atgyti, kad galėtų numirti dar kartą.
Viena žąsis iš penkių.
Quala, Smolensko 10B, Vilnius. Tel. +370 (612) 35576. Facebook profilis: https://www.facebook.com/RestoQuala
Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 11:00 iki 20:00. Šeštadieniais ir sekmadieniais – nuo vidurdienio iki 20:00.