Epigrafas:
„Nemenčinė, Nemenčinė Tu mano brangi Tėvynė Tu mano brangi Tėvynė Nemenčinė, Nemenčinė.“
(Radioshow)
Lietuviams Kaukazo virtuvė yra šventa teritorija. Praėjo beveik trisdešimt penkeri metai laisvės, bet mes vis tiek žinome, kur mūsų šaknys. Nepaisant to, kad trumpą laiką vadinome Gruziją Sakartvelu (dėl šios šalies netikusio elgesio, naivumo ir balsavimo už Kremliaus statytinius ji – vėl Gruzija). Mums, kaip ir rusams, Kaukazas ir Centrinė Azija yra mūsų istorinės kolonijinės valdos, kaip anglams – Zimbabvė, Gana, Indija, Kenija.
Kaukazas ir Centrinė Azija yra tie kraštai, kur mus laiko (kaip mums atrodo) baltaisiais ponais, aukštesnės civilizacijos agentais, ir mūsų savivertei tai – kaip medus lokiui.
Žinau, kad su manim nesutiksite, bet čia viskas gerai. Aš jums tiesiog išaiškinu, kaip yra.
Šis restoranas yra tarp Antakalnio ir Nemenčinės, maždaug ten, kur iš permanentiškai remontuojamo Nemenčinės plento yra posūkis į Karačiūnus (o toliau ten galima keliauti į proverbinius Bezdonis), tik iš kitos pusės, prie Neries vingio, už kurio yra Kryžiokų sodai, Ožkiniai, o dar toliau – Žalieji ežerai. Tikiuosi, supratote, ką turiu omenyje.
Restorane – terasa su vaizdais, puikūs miškai, ir štai čia nostalgiškas restoranas. Nostalgiškas – todėl, kad kaip raganos namelis miške, su savarankiškos statybos požymiais, lauke – vaikų žaidimo aikštelės chaosas, su įkastomis į žemę spalvotomis padangomis, senu rusišku automobiliu, įstrigusiu į tvorą. Subtilybių yra ir daugiau – tualetai ir rankų praustuvė yra lauke. Kaip jums? Man viskas tvarkoje. Žinoma, žiemą nelabai jauku. Bet aš nesiruošiu dėl to išgyventi.
Atvykome su bičiuliu Rokiškiu Rabinovičiumi, kuris yra mano kolega gurmanas, elito atstovas ir nuostabus draugas, ir kurio pagalba peržiūrint restoranus man yra taip neįkanojama, kad neturiu žodžių. O dar mes su juo filmuojame laidas, kurios populiarumu remia dangų.
Kaip džiaugiuosi, kad restorano meniu yra ant tik dviejų vieno lapo pusių. Primeskit. Tai užsisakėme po sriubą ir po šašlyką, ir padavėja sakė nežinanti, ką čia su mumis daryti, nes porcijos labai didelės, o mes atsakėm, kad mes daug valgom, ir tada viskas buvo puiku ir labai gerai.
Sriubos: gruzinų (taip pat armėnų) chašlama (turkiškai: haşlama), sriuba su mėsa ir bulvėmis, tiršta ir soti, sriuba laukiniams vyrams, arba diedams, politiškai nekorektiška sriuba, nuo kurios pasikrauni energijos parai. Avienos chašlama (15.00 EUR) buvo ta, kurią mums rekomendavo malonus ponas su ponia Kristina, kuris čia važinėjo ne pirmą ir ne dešimtą kartą, ir sėdėjo prie gretimo stalo, ir su juo mes kalbėjomės ilgą laiką.
Tai buvo porcija, pakankama dviems laukiniams diedams, arba trims normaliems žmonėms. Laukinis, brutalus maistas. Riebi, hardkorinė aviena, riebus karštas džiaugsmas paprastuose molio induose.
Dr Rokiškis Rabinovičius (jis nėra medicinos daktaras, aš jį vadinu daktaru iš pagarbos prieš jo išsilavinimą, intelektą ir kibią, fenomenalią atmintį) užsisakė čenachus su aviena (13.00 EUR), kas buvo tiršta, karšta, kvapni sriuba, su aviena, česnakais, bulvėm, daržovėm ir žolėm. Ta porcija irgi buvo pakankama dviems žmonėms. Ar tai buvo subtilu? Po velnių, ne. Tai buvo pirmykščių, laukinių, alkanų žmonių maistas. Tai buvo nuostabu.
Daktaras Rabinovičius valgė senoviškai patiektą, su lavašu ir žaliom daržovėm kalakutienos šašlyką (13.00 EUR), kuris priminė mūsų jaunystę, prieš trisdešimtį metų, kai formavosi, netobulom sąlygom ir baisiam postsovietiniam pasaulyje, naujoji Lietuva.
Aš paprašiau kiaulienos sprandinės šašlyko, kuris kvepėjo malkomis (14.00 EUR), ir garnyras buvo negudrus, ir kiauliena nebuvo Iberico juodųjų kiaulių miestiečių pramoga, bet tai buvo gyvenimo šventė, ir Dievas mato, mes patyrėme nuostabią vakarienę, aš suvalgiau kiekvieną gabaliuką, ir morkos, pomidorai, svogūnai, agurkai buvo nuostabus nostalgijos garnyras, ir mudu abu valgėme, ir pasijutume esą geresni žmonės. Tai nėra tokie jau bereikšmiai žodžiai.
Prisikimšome, prisivalgėme, ir pajutome autentišką ryšį su savo šaknimis, ir Dievas mato, galiu jums abiems rankomis rekomenduoti šį namelį miškuose – tai buvo tikra, paprasta, su praeitimi susijusi tvirtomis šakimis Lietuva, kurią jums rodau atvira širdimi.
Dviese pavalgėme už 56 eurus, ir arbatpinigius; atvažiuokite ir jūs ir pajuskite savo tikrosios, giluminės lietuvybės virpesius.
Keturios žąsys iš penkių.
Kaukazietiška virtuvė (šašlykinė), Nemenčinės pl. 164a, Vilnius. Tel. +370 698 73645.
Apie darbo laiką teiraukitės telefonu: ne sezono metu darbo laikas priklauso nuo svečių srauto.